3.5.2. Darbo užmokesčio modeliai

Dabartinėmis sąlygomis darbo užmokesčio formų pagrindimas remiasi trimis apmokėjimo organizavimo modeliais:

1. amerikietiškuoju;
2. japoniškuoju;
3. Vakarų Europos šalių.

Šie modeliai tarpusavyje glaudžiai susiję, todėl išskiriami jie tik sąlyginai. Vis dėl to, kiekvienas iš jų turi tam tikrų išskirtinių bruožų, lemiančių vieno ar kito darbo apmokėjimo modelio savitumą.

1. Amerikietiškas darbo apmokėjimo modelis
   Jam būdingas griežtas atliekamo darbo identifikavimas. Tiksliai apibūdinamas atliekamo darbo turinys, darbuotojo kvalifikacijos, darbo stažo ir jo dalykinių bei asmeninių savybių reikalavimai. Dėl to naudojamos sudėtingos darbų vertinimo metodikos, įvertinamas darbų sudėtingumas, kuriuo remiantis diferencijuojami darbininkų tarifiniai atlygiai ir tarnautojų atlyginimai.
   Amerikietiškajam darbo apmokėjimo modeliui priskirtina fiksuotų priedų vienetinio darbo apmokėjimo atmaina. Ši apmokėjimo forma skatina darbininkus didinti gamybos apimtis, nes už kiekvieną virš normos pagamintą produkcijos vienetą mokamas fiksuotas priedas.
   Pavyzdys. darbuotojui mokama po 5 $ už  pagamintą produkcijos vienetą, dienos norma – 25 vienetai. Fiksuotas priedas už normos viršijimą – 2 $/vnt. Taigi už 1-25 vienetus mokama po 5 dolerius, o pradedant 26-uoju produkcijos vienetu mokama po 7 JAV dolerius.
2. Japoniškasis darbo apmokėjimo modelis
   Darbo užmokestis organizuojamas remiantis darbuotojų anketiniais duomenimis, t.y. atsižvelgiama į jų amžių, lytį, išsilavinimą, darbo stažą ir samdos formą. Skirtingai nuo amerikietiškojo darbo apmokėjimo modelio, čia  darbo turinys ir darbuotojo kvalifikacija (diferencijuojant darbuotojų tarifinį atlygį) yra ne tokie reikšmingi, kaip darbuotojo amžius ir darbo stažas. Darbo stažas ir darbuotojo amžius šiame modelyje paprastai lemia daugiau, nei darbo sudėtingumo įvertinimas.
   Šiam modeliui priskirtinos ir dvi laikinio darbo apmokėjimo formos atmainos:
   1) japonų tradicinė laikinio darbo apmokėjimo atmaina. Ši formapagrįsta tarifinių atlygių priklausomybe nuo darbuotojo amžiaus, t.y. darbuotojo atlyginimas priklauso nuo išdirbtų valandų skaičiaus ir valandinio tarifo, kuris nustatomas atsižvelgiant į darbuotojo amžių;
   2) japonų įvertinanti rezultatus laikinio darbo užmokesčio atmaina. Ši atmaina pradėta taikyti nuo šio amžiaus septintojo dešimtmečio vidurio. Ši forma pagrįsta dviem tarifiniais atlygiais:  asmeniniais ir darbo. Asmeninių tarifinių atlygių dydis priklauso nuo darbuotojo amžiaus ir stažo, o darbo tarifiniai atlygiai - nuo kvalifikacijos ir balais išreikšto darbo rezultatyvumo. Sudėjus darbo ir asmeninius atlygius, gaunamas tarifinis atlygis, naudojamas darbo užmokesčiui apskaičiuoti.
3. Vakarų Europos šalių darbo apmokėjimo modelis
   Šis modelis yra tarpinis tarp amerikietiškojo ir japoniškojo. Svarbiausias darbo apmokėjimo nustatymo kriterijus yra profesinis pasirengimas, pagal kurį vertinamas darbo sudėtingumas. Darbuotojo amžius ir darbo stažas šiame modelyje yra tik papildomi darbo apmokėjimo kriterijai. Atsižvelgiant į šiuos kriterijus formuojama darbuotojo karjeros strategija. Ypač tai būdinga tarnautojams ir specialistams.

Paveikslėlyje matomi pagrindiniai DU užmokesčio modelių skirtumai.