13.1 Augalų ir gyvūnų klasifikacija
13.2 Augalų ir gyvūnų evoliucija
13.3 Žmogaus biologinė raida
 

Evoliucijos įrodymui naudojami sistematikos duomenys. Sistematika– tai organizmus klasifikuojanti disciplina. Organizmai skirstomi grupėmis, naudojant sistematines kategorijas: tipas – aukščiausioji kategorija gyvūnijos klasifikacijoje, skyrius – augalijos klasifikacijoje; toliau – klasė, būrys (augalų – eilė), šeima, gentis, rūšis.

• Dumbliai – tai žemesniųjų augalų skyrius, jungiantis šias klases: euglendumblius, žaliadumblius, gelsvadumblius, menturdumblius, šarvadumblius, auksadumblius, titnagdumblius, rudadumblius, raudondumblius.
• Samanos – tai paprasčiausių sporinių aukštesniųjų augalų skyrius, kurį sudaro lapuotųjų samanų ir kerpsamanių klasės.
• Sporiniai induočiai – sporinių aukštesniųjų augalų skyrius, jungiantis penkias klases: psilofitainius, psilotainius, pataisainius, asiūklinius, papartainius.
• Plikasėkliai – sėklinių aukštesniųjų augalų skyrius iš keturių klasių: cikainių, ginkainių, pušainių, gnetainių.
• Gaubtasėkliai (arba žiediniai) – tai didžiausias iš visų skyrių, jam priklauso maždaug pusė visų dabar augančių augalų rūšių. Gaubtasėkliai skirstomi į dvi klases: vienaskilčių ir dviskilčių. Vienaskilčių klasės reikšmingiausios yra lelijinių ir varpinių šeimos, o dviskilčių – kryžmažiedžių, erškėtinių, ankštinių, bulvinių šeimos.

Gyvūnai yra šių tipų: pirmuonys, duobagyviai, plokščiosios kirmėlės, apvaliosios kirmėlės, žieduotosios kirmėlės, minkštakūniai, nariuotakojai ir chordiniai.

• Pirmuonių tipui priklauso šakniakojų (ameba), žiuželinių (euglena), infuzorijų (klumpelė) klasės.
• Duobagyvių tipo būdingiausi atstovai yra gėlųjų vandenų polipas hidra, koraliniai polipai ir medūzos.
• Plokščiųjų kirmėlių tipą sudaro blakstienuotųjų kirmėlių klasė (planarija), siurbikių klasė (kepeninė siurbikė), kaspinuočių klasė (jautinis kaspinuotis).
• Apvaliųjų kirmėlių tipo atstovai – žmoginė askaridė, spalinė trichina.
• Žieduotųjų kirmėlių tipo yra mažašerių (sliekas), daugiašerių (nereidė), dėlių klasės.
• Minkštakūnių tipą sudaro pilvakojai (kūdrinukė), dvigeldžiai (bedantė, midija, austrė), galvakojai (sepija, aštuonkojis, kalmaras).
• Vėžiagyviai, voragyviai ir vabzdžiai – tai pagrindinės nariuotakojų tipo klasės.
• Chordinių tipą sudaro iešmučių, žuvų, varliagyvių, roplių, paukščių ir žinduolių klasės.

Augalai ir gyvūnai yra eukariotai (organizmai, kurių ląstelės turi branduolius).

Proterozojuje (ankstyvojoje eroje) susidarė dirvožemis. Dėl dirvodaros procesų sausumoje galėjo apsigyventi tikrieji augalai.

Paleozojuje (senovinėje eroje prieš 570 – 285 mln. m.) augalai įsikūrė sausumoje. Šios eros pradžioje augalai daugiausiai gyveno jūrose. Tarp prie dugno prisitvirtinusių formų buvo žaliadumbliai, rudadumbliai ir kt.

Silūro pabaigoje pasirodė pirmieji sausumos augalai – psilofitai. Jie užėmė tarpinę padėtį tarp sausumos induočių augalų ir dumblių.

Sausumos augalų evoliucijos pradžioje pasirodė samanos, papartainiai ir plikasėkliai. Manoma, kad jie išsivystė iš rudadumblių arba žaliadumblių.

Sausumos augalų raida vyko dviem pagrindinėmis kryptimis: vienu atveju gyvenimo cikle vyravo gametofitas (lytinė karta), kitu – sporofitas (nelytinė karta). Pirmosios krypties atstovai – samanos, o antrosios – visi kiti aukštesnieji augalai. Sporofitai labiau prisitaikė prie sausumos sąlygų: išsivystė stipri šaknų, sudėtinga ir tobula apytakos indų sistema ir kt. Laisvai plaukiojančioms lytinėms ląstelėms taip pat nebuvo galima daugintis sausumoje, todėl susiformuoja vėjo platinamos sporos ir sėklos. Jau devone vešėjo miškai, juose vyravo seniausi plikasėkliai – kordaitai. Tokie miškai ypač klestėjo karbone.

Sėklinių augalų pirmtakai – paparčiai pasirodė silūre – devone, t.y. maždaug prieš 400 mln. metų.

Karbone ir perme (maždaug prieš 300 mln. m.) vyko tolesnė plikasėklių, paparčių plėtotė, dalis jų perme išmirė. Mezozojuje (viduriniojoje eroje prieš 230 – 137 mln. m.) vyko kalnodara, sausėjo klimatas, mažėjo okeanų ir jūrų plotai. Triase susidarė dykumos. Tuo metu paplinta įvairūs plikasėkliai. Juroje jie vyrauja, bet pasirodo ir benetitai – tiesioginiai žiedinių augalų pirmtakai. Kreidos periodo pradžioje atsiranda pirmieji gaubtasėkliai augalai. Gaubtasėkliai, matyt, kilo iš plikasėklių. Gaubtasėklių atsiradimo vieta dažniausiai laikomi tropikai, ten dabar aptinkama apie 80% visų sumedėjusių žiedinių augalų. Manoma, kad gaubtasėkliai pirmiausia pasirodė tropikų kalnuose, ten ir dabar randama daug primityvių žiedinių augalų rūšių.

Kainozojus (naujoji era, prieš 67 mln. m.) – tai gaubtasėklių klestėjimo laikotarpis.

Gyvūnų rūšių yra daugiau nei augalų. Aprašyta apie 1200000 gyvūnų rūšių: 900000 – nariuotakojų, 110000 – moliuskų, 42000 – chordinių.

Pirmieji aptikti daugialąsčiai priklausė keletui tipų: pintims, duobagyviams, pečiakojams, nariuotakojams.

Kambro periodo (prieš 570 mln. m.) jūrose jau egzistavo visi pagrindiniai gyvūnų tipai: vėžiagyviai, pintys, koralai, dygiaodžiai, įvairūs moliuskai, trilobitai. Vėlesnei gyvūnų raidai būdinga tik specializacija ir pagrindinių tipų tobulėjimas.

Išimtis yra stuburiniai – pirmosios jų liekanos aptiktos ordoviko periode (prieš 500 mln. m.). Tai buvo skydaodžiai. Juos evoliucija sukūrė iš primityvių chordinių gyvūnų – iešmučių.

Silūro periode (prieš 440 mln. m.) pasirodė oru kvėpuojantys gyvūnai. Pirmieji sausumos gyventojai buvo voragyviai, sandara panašūs į dabartinius skorpionus. Tuo metu vandenyje plito įvairūs žemesnieji stuburiniai ir ypač šarvuotosios žuvys.

Devone pasirodė dvikvapės žuvys, kurios buvo prisitaikiusios kvėpuoti vandenyje, bet turėjo ir plaučius. Iš jų išsivystė šiuolaikinės kaulingosios žuvys, pirmosios amfibijos. Devono pabaigoje atsirado progresyvi gyvūnų grupė – vabzdžiai.

Karbono periode pasirodė pirmieji ropliai, tai buvo aktyvaus stuburinių skverbimosi į sausumą pradžia. Šiuo periodu atsiranda ir paplinta seniausios vabzdžių grupės – žiogai ir tarakonai.

Permo periode (prieš 285 mln. m.) įsivyrauja ropliai, iš kurių išsivystė žinduoliai. Tuo metu klimatas buvo labai sausas, todėl įvairūs ropliai pakinta.

Iš triaso periodo roplių iki šių dienų išliko tik haterija ir vėžliai. Vieni ropliai tapo plėšrūnais, kiti – augalėdžiais, o dar kiti apsigyveno vandenyje ir mito žuvimis. Iš vienos roplių atšakos išsivystė paukščiai.

Paukščių ir žinduolių klestėjimo laikotarpis – kainozojaus era (prieš 67 mln. m.), nes atšalo klimatas ir šiltakraujai gyvūnai geriau prisitaikė prie aplinkos.

Iš seniausių plėšrūnų išsivystė kanopiniai, o nuo vabzdžiaėdžių atsiskyrė primatų būrys. Neogeno periode (prieš 25 mln. m.) įsivyrauja ir dabar gyvenančių žinduolių šeimos ir gentys.

Istorijos periodams būdingos gyvūnų grupės: ankstyvajame paleozojuje – trilobitai (seniausi nariuotakojai) ir skorpionvėžiai (vandenyje gyvenantys šiuolaikinių voragyvių protėviai), vėlyvajame paleozojuje – žuvys ir amfibijos, mezozojaus eroje – aukštesnieji vabzdžiai ir reptilijos, kainozojaus eroje – žinduoliai ir paukščiai.

Prokariotų ir eukariotų kilmė yra bendra (gyvybė atsirado pirmykščiame okeane daugiau kaip prieš 3 milijardus metų), bet tolesnė jų raida ir rezultatai yra skirtingi. Labiausiai tikėtina gyvūnų tipų evoliucijos schema (genealoginis medis) yra tokia:

Žmogus, kaip biologinė rūšis Homo sapiens, priskiriamas chordinių tipui, stuburinių potipiui, žinduolių klasei, primatų būriui.

Paleontologai rado tarpines grandis tarp žmogaus ir beždžionės. Ištirti iškastiniai pitekai (driopitekai, ramapitekai, australopitekai) į „Pirmojo Žmogaus“ vardą nepretendavo, nes buvo žmogbeždžionės. Driopitekai yra trijų genčių – šimpanzės, gorilos ir žmogaus – pradininkai. Iš jų išsivystę australopitekai – pirmoji žmoginių beždžionių arba antropoidų žmogėjimo pakopa. Dabar gyvenančios antropoidinės beždžionės – šimpanzės, orangutangai, gorilos – žmogėti netiko, nes jos gali gyventi tik medžiuose.

Australopitekų stadija truko apie tris milijonus metų (jie gyveno prieš 5 – 2 mln. m.). Vėliau iš jų išsivystė tiesioginis žmogaus protėvis – Homo habilis (sumanusis žmogus), gyvenęs prieš 2 – 1 mln. metų.

Vėlesnėje žmogėjimo raidos istorijoje dar yra daug spragų. Nežinomos formos, gyvenusios prieš 1 – 0,7 mln. m., todėl trečia žmogėjimo pakopa laikoma pitekantropas ir sinantropas, gyvenę prieš 0,6 – 0,5 mln. m. Antropologai mano, jog tai savarankiška žmogaus rūšis – Homo erectus (tiesusis žmogus).

Vėlesnė žmogėjimo stadija – neandartaliečiai. Vieni antropologai juos laiko pirmykščio žmogaus rūšimi – Homo primigenius, kiti juos kartu su dabartiniais žmonėmis jungia į protingojo žmogaus – Homo sapiens rūšį.

Kita žmogėjimo pakopa – tai dabartinio protingojo žmogaus, Homo sapiens, atsiradimas ir plitimas. Archeologiniai duomenys rodo, kad dabartinės išvaizdos žmonės paplito visame senajame pasaulyje per trumpą laiką prieš 45000 – 38000 metų.

Taigi galima išskirti keturias žmogaus raidos stadijas: preantropą – sumanųjį žmogų (Homo habilis), archantropą – seniausiąjį tiesųjį žmogų (Homo erectus), paleantropą – pirmykštį žmogų (neandartalietį) ir neoantropą – dabartinį protingąjį žmogų (Homo sapiens).

Vienai rūšiai susiformuoti reikia apie pusės milijono metų. Kvartero (antropogeno) periodas trunka 1.8 milijono metų. Trys pirmosios žmogaus raidos pakopos (preantopai, archantropai, paleantropai) sutampa su biologinių rūšių išsidiferencijavimo chronologija. Tik neoantropų pernelyg staigus atsiradimas verčia ieškoti ne tik gamtinių, bet ir socialinių antropogenezės veiksnių.

Nėra vieningos nuomonės dėl dabartinių žmonių (neoantropų) atsiradimo vietos. Vieni mano, kad jie susiformavo viename centre, o iš ten pasklido po visas šalis ir dėl geografinių sąlygų įvairovės įgijo rasinių bruožų. Kiti teigia, jog neoantropai formavosi Artimuosiuose Rytuose ir Kinijoje. Abu židinius skyrė geografinis barjeras – kalnynų grandinės. Iš pirmojo centro atsirado negridai ir europidai, iš antrojo – mongolidai.

© 2000 UAB "Lietuvos rytas"