6.4. ATSARGŲ ĮKAINOJIMO METODAI

Atsargų (žaliavų, medžiagų, prekių) kainos rinkos ūkio sąlygomis nuolat keičiasi. Gali būti net ir tokių atvejų, kada vienu metu perkamos atsargos iš skirtingų tiekėjų gali turėti ir skirtingas kainas. Dėl to labai dažnai parduodant anksčiau pirktas prekes ar naudojant jas gamyboje, yra sunku nustatyti jų įsigijimo savikainą. Be abejo, tai nėra sunku padaryti automobilių ar televizorių parduotuvėje, tačiau maisto prekių parduotuvėje nustatyti parduodamos prekės įsigijimo savikainą dažniausiai nėra įmanoma. Apskaitininkams iškyla uždavinys, kaip kuo tiksliau nustatyti parduotų prekių ar sunaudotų medžiagų savikainą bei pabaigos likutyje esančių atsargų savikainą. Tam tikslui reikėtų tiksliai žinoti, kokia tvarka (eiliškumu) buvo parduotos arba sunaudotos skirtingų kainų prekės. Čia neišvengiami sąlyginumai, nes tiksliai nustatyti parduotų ar sandėlyje likusių prekių savikainą dažniausiai neįmanoma arba tai darant nepateisinamai brangiai kainuotų. Todėl praktiškai neįmanoma tiksliai apskaičiuoti kiekvienos prekės judėjimo ir tuo pačiu neįmanoma tiksliai nustatyti parduotų ar sunaudotų prekių savikainos.

SVARBU
Šia prasme sąvoka prekių judėjimas reiškia fizinį prekių judėjimą įmonės veiklos metu, o sąvoka kainos judėjimas reiškia prekių įsigijimo išlaidų priskyrimą ataskaitinio laikotarpio metu parduotų prekių ar sandėlyje likusių prekių savikainai. Apskaitininkams nelieka nieko kito kaip tik apskaičiuoti kainų judėjimą atskirai nuo pačių prekių fizinio judėjimo.

Atsižvelgiant į paminėtus sunkumus, nustatant parduotų prekių savikainą, bendrieji apskaitos principai numato šiuos atsargų įkainojimo metodus:

-  konkrečių kainų;
-  svertinio vidurkio;
-  likutyje esančių atsargų įvertinimas pagal paskutiniąsias pirkimo kainas (,,Fifo” metodas);
-  likutyje esančių atsargų įvertinimas pagal pirmųjų pirkimų kainas (,,Lifo” metodas);

Be to, prekybos įmonėse likutyje esančios prekių atsargos gali būti įvertintos naudojant mažmenų metodą.