6.4.6. ATSARGŲ ĮKAINOJIMO METODŲ PRANAŠUMAI IR TRŪKUMAI

Atsargų įkainojimo metodams pailiustruoti išnagrinėsime pavyzdį. Tarkime, kad prekybos įmonė prekiauja ,,A" preke. Atlikus inventorizaciją yra nustatyta, kad prekės ,,A” likučio sandėlyje ataskaitinio laikotarpio pabaigoje yra 12 vienetų.

Yra užregistruoti prekės ,,A" pradžios likučio ir gavimų duomenys per ataskaitinį laikotarpį:

01.01   pradžios likutis 10 vnt. po 100 litų. = 1000,0 Lt
01.06   gauta   15 vnt. po 108 litus =               1620,0 Lt
01.12   gauta   20 vnt. po 120 litų =                 2400,0 Lt
01.23   gauta    10 vnt. po 125 litus =              1250,0 Lt
Iš viso:                                                                6270,0 Lt

Konkrečių kainų metodas.

Tarkime, kad liko šeši (6) neparduoti vienetai iš 01-12. gavimo ir šeši (6) 01-23 gavimo (6 vnt. po 120 Lt =720 Lt).

Parduotų prekių savikaina apskaičiuojama:

Pradžios likutis plius gavimai ir minus pabaigos likutis.

(1000,0 + 5270,0 - ((6 x 120) +(6 x 125)) = 1000 + 5270 - 1470 = 4800 Lt.

Svertinio vidurkio metodas.

Parduotų prekių savikaina yra lygi 4902,0 Lt.

,,Fifo” metodas.

Parduotų kainų savikaina yra apskaičiuojama:

Pradžios likutis 1000,0 plius pirkimai 5270,0 ir minus pabaigos likutis (10 vnt. (01-23 pirkimo) po 125 Lt = 1250 Lt. ir 2 vnt. (01-12 pirkimo) po 120 Lt. = 240 Lt).

(1000,0 + 5270,0 - 1490,0) = 4780,0.

,,Lifo” metodas.

 Parduotų prekių savikaina yra apskaičiuojama:

Pradžios likutis 1000,0 plius pirkimai 5270,0 ir minus pabaigos likutis (10 vnt. (pradžios likutis) po 100 Lt. = 1000 Lt ir 2 vnt. (01-06 pirkimo) po 108 Lt. = 216 Lt.). 1000+ 5270-1216 = 5054 Lt.

Atsargų įkainojimo metodų palyginimas pagal pateiktą pavyzdį parodomas lentelėje:

lentelė 1

Iš palyginamų duomenų matome, kad didžiausią pelną ir pabaigos atsargų savikainą gauname naudojant ,,Fifo” metodą. Įvertinant atsargas ,,Fifo” metodu gautas pelnas yra 161 % didesnis už pelną, kada pabaigos atsargos įvertinamos ,,Lifo” metodu.

Tiksliausiai uždirbtą pelną ir pabaigos atsargų savikainą parodo atsargų įkainojimas konkrečių kainų metodu, tačiau šis metodas yra labai imlus darbui ir laikantis apskaitos optimalumo principo nėra taikomas apskaityti smulkioms prekėms.

,,Fifo” metodo privalumas yra tas, kad taikant šį atsargų įkainojimo metodą, balanse atsispindi tiksli atsargų vertė, nes paskiausiai gautos atsargos realiausiai atitinka rinkoje įmonės esančių atsargų kainas, todėl ir balansas tiksliausiai atspindi įmonės turto būklę ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. Taikant ,,Fifo” metodą, iš esmės palyginami vieno ataskaitinio laikotarpio pirkimai su kito ataskaitinio laikotarpio pardavimais, nes perkant anksčiau prekių kainos dažniausiai būna žemesnės, o parduodant vėliau, tų pačių prekių pirkimo kainos rinkoje jau būna aukštesnės. Susidaro iliuzinis pelnas, kuris lyg ir patenkina pačius įmonės savininkus ir jos vadybininkus, tačiau mokesčius nuo šio pelno reikia mokėti didesniais ir realiais pinigais.

Naudojant ,,Lifo” metodą pašalinamas labai svarbus ,,Fifo” metodo trūkumas - uždirbtos pajamos palyginamos su laikotarpio patirtomis sąnaudomis, nes į parduotų prekių savikainą įskaičiuojama paskiausiai gautų prekių vertė. Tačiau atsargų suma balanse dažniausiai visiškai neatitinka realių tų atsargų rinkos kainų, nes pabaigos atsargų likučiai būna įkainoti pačių pirmųjų pirkimų kainomis. Taigi šiuo metodu teisingai apskaičiuojami ataskaitinio laikotarpio rezultatai, bet klaidingai nustatoma pabaigos atsargų likučių vertė, t.y. turto suma.

Be abejonės geriausia atsargų savikainą apskaičiuoti taip kaip atsargos juda įmonėje, tačiau, norint, kad būtų kuo tikslesnė pabaigos atsargų savikaina ir realesnis įmonės veiklos rezultatas, atsargos turėtų būti minimalios, atvežamos kuo dažniau ir tik tada jų kainos labiausiai atitiks rinkoje esančias prekių kainas.

Jeigu įmonė iš anksto atsiveža prekes, ji patiria tam tikro dydžio sandėliavimo ir apskaitos sąnaudas, o jas pardavusi ar panaudojusi gamyboje, sumoka didesnius mokesčius. Visa tai veda prie tam tikro dydžio finansinių praradimų.

Kiekvienas iš pateiktų metodų turi savo pranašumų ir trūkumų, todėl nei vienas iš jų nėra geriausias ir tobuliausias.

Atsargų įkainojimo metodų pasirinkimą lemia jų įtaka balansui, pelno ataskaitai, mokamiems mokesčiams ir vadybininkų priimamiems sprendimams.

Lietuvos Respublikos finansų ministerijos rašte Nr. 21 N 1993 03 08 3.6. punkte yra sakoma: ,,Pagrindinės žaliavos, medžiagos ir komplektuojamieji gaminiai, sunaudoti gamyboje ir įtraukiami į pagamintų atsargų (produkcijos) savikainą, finansinėje atskaitomybėje turi būti įvertinti, naudojant ,,Fifo” metodą, darant prielaidą, kad pirmiausiai sunaudojamos anksčiau įsigytos ar pagamintos atsargos.

 Jeigu atsargos ar tam tikra jų rūšis įmonėje juda kitaip, jos gali būti apskaičiuojamos ir atspindimos finansinėje atskaitomybėje ,,Lifo”, svertinio bei slenkančio vidurkio, konkrečių kainų arba kitais būdais, atitinkančiais tų atsargų judėjimą įmonėje, tačiau informacija apie tai turi būti pateikta ir pelnas išvedamas, kurį uždirbtų įmonė, taikydama ,,Fifo” atsargų įkainojimo metodą”.

Šio rašto nuostata reiškia, kad finansinėje atskaitomybėje atsargas įkainoti galima tokiu metodu, koks geriausiai atitinka atsargų judėjimą įmonėje, tačiau apskaičiuojant pelno mokestį, atsargas reikia įvertinti ,,Fifo” metodu.