1.8.6. KAUPIMO PRINCIPAS IR JO APIBŪDINIMAS

Kaupimo principas yra vienas svarbiausių konceptualių laisvosios rinkos apskaitos nuostatų. Kaupimo principu reikalaujama, kad ūkiniai faktai apskaitoje būtų fiksuojami tada, kai jie įvyksta: uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o jas uždirbant, patirtos sąnaudos registruojamos tada, kai jos patiriamos, neatsižvelgiant į pinigų gavimą ar išmokėjimą. Norint suprasti apskaitos informaciją, reikia skirti sąvokas: pajamos, įplaukos, sąnaudos ir išlaidos.    

Duomenų kaupimo principu numatyta, kad pajamos laikomos uždirbtos tada, kai produkcija yra parduota (išsiųsta pirkėjui), o paslaugos – suteiktos, nesvarbu, pirkėjai sumokėjo už šias prekes ar ne. Pinigai ar kitas turtas, gauti už pateiktas prekes (taip pat ir paslaugas) arba už dar nepateiktas prekes ar neatliktus darbus, vadinami įplaukomis. Įplaukos negali būti laikomos pajamomis, kol prekės ar kitos vertybės neperduodamos pirkėjui arba kol neišrašomos tų prekių pardavimo-pirkimo faktą įteisinantis dokumentas.

Patirtomis sąnaudomis laikomas sunaudotas turtas bei suteiktų paslaugų ar įsipareigojimų tiekėjams (rangovams) išlaidos, susijusios su ataskaitiniu laikotarpiu uždirbtomis pajamomis. Pinigai ar kitas turtas, išleistas ataskaitiniu laikotarpiu neuždirbant pajamų, vadinamas išlaidomis.