1.8.4. PASTOVUMO PRINCIPAS IR JO APIBŪDINIMAS

Įmonė pasirinktą apskaitos metodą turi taikyti kiekvienais finansiniais metais. Apskaitos metodą galima keisti tik tuo atveju, jeigu tuo siekiama teisingai atspindėti įmonės finansinių metų turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus.

Pastovumo principu reikalaujama, kad apskaitininkai labai apdairiai keistų apskaitos metodiką, išlaikant ją kuo ilgiau nepakitusią.

Dažna apskaitos metodikos kaita nėra priimtina nei patiems buhalteriams, nei auditoriams, nei priežiūros institucijoms.

Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios pastovumo principą deklaruoja tiek Tarptautiniai apskaitos standartai, tiek Europos Sąjungos direktyvos bei LR buhalterinės apskaitos įstatymas yra ta, kad, dažnai keičiant apskaitos metodiką, jos duomenų pagrindu parengtos finansinės atskaitomybės vartotojai nežinos, dėl kokios priežasties blogėja (gerėja) įmonės veiklos rezultatai.

Apskaitos pastovumo principas yra svarbus nustatant ryšį tarp bendrosios finansinės apskaitos ir apskaitos bei ataskaitinės informacijos pateikimo mokesčių rinkėjams. Finansinėje apskaitoje išvestas įmonės veiklos rezultatas praktiškai niekada nesutampa su apmokestinamojo rezultato suma. Apskaitininkai pirmiausia išveda įmonės veiklos rezultatą (pelną arba nuostolį) bendrojoje finansinėje apskaitoje, o paskui mokesčių inspekcijoms nurodo, kiek ir dėl kokių priežasčių šis rezultatas skiriasi nuo apmokestinamojo.

Pagal šį principą finansinės apskaitos metodika turi išlikti stabili gana ilgai. Apskaitos vedimo ar atskaitomybės sudarymo metodai nepakitę turėtų išlikti mažiausiai trejus – penkerius metus.