1.8.3. PERIODIŠKUMO PRINCIPAS IR JO APIBŪDINIMAS

Įmonės veikla tvarkant apskaitą suskirstoma į finansinius metus arba kitos trukmės ataskaitinius laikotarpius, kuriems pasibaigus sudaroma finansinė atskaitomybė.

Tęsiamos veiklos principas susijęs su periodiškumo principu.

Periodiškumo principu reikalaujama sąlygiškai suskirstyti įmonės veiklą į tam tikrus laikotarpius, kurių kiekvieno pabaigoje pateikiami ataskaitiniai duomenys apie įmonės turimą turtą bei jo pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį, taip pat apie uždirbtas pajamas ir, uždirbant jas, patirtas sąnaudas.

Įmonės veiklos dalijimas į laikotarpius yra logiškas, nes savininkai iš įmonės naudą gali gauti periodiškai.

Dėl didelių apdorojamų duomenų kiekių bei didelės šių duomenų apdorojimo kainos, įmonių veiklos rezultatai apibendrinami pasibaigus ilgesniems laikotarpiams, kurie vadinami ataskaitiniais, nes apibendrinti apskaitos duomenys pateikiami įmonės savininkams kaip sudedamoji administracijos veiklos ataskaitos dalis.

Dažniausiai naudojamas ir priimtiniausias pagrindinis ataskaitinis laikotarpis – finansiniai metai. Finansinių metų pasirinkimas grindžiamas kalendoriniais metais. Ne visada finansiniai metai sutampa su kalendoriniais metais (sezoninės veiklos įmonėse). Kiekviena įmonė, atsižvelgdama į veiklos intensyvumą, gali pasirinkti finansinių metų pradžią ir pabaigą.

Apskaitos (apskaitinių bei ataskaitinių duomenų tikslumo, o kartais ir jų teisingumo) požiūriu finansinių metų pradžia ir pabaiga perankama vadovaujantis nuostata, kad skiriamoji riba turi sutapti su žemiausiu įmonės veiklos tašku, o jeigu įmonės veikla tolygi – su kalendoriniais metais. Taip pasirenkama, nes pasiekus žemiausią savo veiklos tašką (pavyzdžiui, žemės ūkio bendrovėje nuėmus metų derlių), pradedami nauji laikotarpio darbai, su kuriais susijusios išlaidos apskaitomos atskirai nuo ankstesniųjų laikotarpių. Ši nuostata reikalinga norint kiekvieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudas palyginti su to paties laikotarpio pajamomis.