Ateinantis pavasaris tuoj budins gamtą ir bylos apie išskridusių paukščių sugrįžimą į mūsų kraštus, o mes juos pasitiksime naujais inkilėliais, suteiksime jiems naujus namus, saugų prieglobstį.

Paprastai pavasariop žmonės kelia inkilus įvairiose vietose: soduose, parkuose ar gyvenamųjų namų kiemuose. Bet svarbu inkilus kelti ir miškuose, kadangi jie padeda užtikrinti darnaus miško gyvavimą. Toks inkilų kėlimas gali padėti išsaugoti tam tikras paukščių rūšis, nes jiems būtina atrasti saugią vietą, kur galėtų perėti. Pavyzdžiui, uralinės pelėdos, žalvarniai, kukučiai ir kiti reti paukščiai, kurių populiacijos didėjimui ir rūšių išlikimui inkilai daro didelę įtaką – jie tampa ne tik namais, bet ir prieglobsčiu nuo įvairių pavojų. Taip pat sugrįžtantys paukščiai ieško partnerio , ruošiasi perėjimo sezonui ir bando atrasti tinkamą vietą, kur galėtų prisiglausti. Vieni suka lizdus, kiti – įsikuria inkiluose, todėl svarbu, kad jie būtų saugūs, atsparūs besikeičiančioms oro sąlygoms ir galintys apsaugoti paukščius bei jų jauniklius nuo plėšrūnų.

Sukurdami vietą paukščiams perėti, mes pageriname sąlygas jiems įsikurti ir gyventi miškuose. Verta pabrėžti, kad daugelis paukščių atlieka ir miško sanitarinę apsaugą, todėl dar viena priežastis, dėl ko svarbu pasirūpinti, kad jie turėtų kur apsistoti. Pavyzdžiui, vabzdžialesiai paukščiai efektyviai saugo miškus nuo kenksmingų vabzdžių ir jų lervų, todėl kuo daugiau bus šių paukščių Lietuvos miškuose, tuo mažiau reikės cheminių apsaugos priemonių, todėl inkilų gaminimas ir kabinimas yra puiki biologinė miško apsaugos priemonė.

Lietuvoje vienu iš ornitologijos ir inkilų kėlimo pradininku laikomas gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas, kuris organizuotai su jaunimu pradėjo kelti inkilus jau 1922 metais. Pats žodis „inkilas“ dažniausiai asocijuojasi su standartine dėžute , kuri turi dugną, stogelį ir landą įlįsti paukščiams. Inkilus prof. Tadas Ivanauskas dažnai vadindavo tiesiog dėžutėmis, kurių gali būti pačių įvairiausių formų ir konstrukcijų. Inkilo sukalimas yra tik viena proceso dalis, antras nemažiau svarbus uždavinys - teisingai jį iškelti. Inkilus galima kelti visur, tačiau pati inkilo iškėlimo vieta parenkama priklausomai nuo to, kam jie skiriami. Smulkiems uoksiniams paukščiams inkilus galima kelti visuose miškuose. Bukučiai užims tik pribręstančiuose ir brandžiuose mišriuose medynuose iškeltus inkilus, o varnėnams labiausiai tinka pamiškės, sodai, parkai.

Tie, kas nespėja pasitikti paukščių ir pasiruošti inkilų pavasarį, gali kabinti juos ištisus metus, nes tuo metu kai neperi, paukščiai ar žinduoliai inkiluose kaupia maisto atsargas ar tiesiog nakvoja. Iškelti inkilai yra naudingi visai miško ekosistemai - tuščiuose inkilėliuose įsikuria ir miegapelės, šikšnosparniai, geltonkaklės pelės, skruzdės, kamanės, vapsvos.

Tytuvėnų regioninis parkas kviečia ir ragina visus prisidėti prie pasiruošimo šiltajam sezonui, prisidėti prie miško puoselėjimo ir jo gyventojų išsaugojimo!