Šiandien, galima sakyti – dviguba šventė. 
Lietuvos šventė Vasario 16 – oji – Valstybės Atkūrimo diena - sutampa su liaudiška žiemos švente – UŽGAVĖNĖMIS.
Prieš išvydami tikrą žiemą iš kiemo kartu su visom negandom ir nerimu, pasidomėkime, kaip užgavėnės buvo švenčiamos seniau ir kodėl jos buvo tokios reikšmingos lietuviams. 
Užgavėnės yra pereinamojo laikotarpio šventė. Tai žiemos išlydėjimo ir pavasario sutikimo šventė. 
Dar krikščionybės plitimo laikais šis perėjimas iš vieno metų sezono į kitą buvo naujai įprasmintas kaip perėjimas iš riebaus, linksmo mėsėdžio į ilgą, liūdną gavėnios pasninką. Tai „paskutinė mėsėdžio diena“. 
Pasak pasakojimų, per užgavėnes „reikia užgavėti“ ne tik nuo mėsos ir nuo pieno produktų, bet ir nuo dainavimų, šokimų, griežimo, kortų, žaislų ir t.t. 
Paprastai užgavėnės prasideda anksti rytą ir baigiasi vėlai naktį, jos vyksta visą dieną ir joms ruošiamasi nuo pat ankstyvo ryto: „Užgavėnių rytą kaimo gatvėje, paulyčiais, kaip žmonės sako, pasigirsta kažkokio švilpuko garsas, kuris kažką kviečia <...>, - rašoma apie šios šventės pradžią Laukuvos apylinkėse. 
–Bematant atsiranda daugiau barzdočių, persijuosusių pančiais, su botagais rankose – tai „užgavėnių sveteliai“, kurie aplankys apylinkę, pakibins mergas – pirks „bergždinikes“, nugers apyninio alaus (Kazys Kėdavičius-Kėdaitis, Užgavėnės. Gimtasai kraštas. 1941, p. 137).
Vis dėlto dažniau pačios persirengėlių vaikštynės prasidedančios popiečiu arba pavakary. Sutemus senieji eina atsiimti Morės palydos pavogtų daiktų, jaunimas renkasi į vakarones, kuriose linksminamasi iki dvyliktos nakties, o kartais net iki pačios aušros.
Užgavėnių aprašuose kartais sakoma, kad per užgavėnes kaukėmis apsitaiso vaikai, paaugliai, jaunimas: „Jie pasirėdo <...> kareiviais, meškomis ir šiaip įvairiausiomis baisybėmis“; „Pusberniai, pusmergės, pasirėdę čigonais, arba parėdytu vaiku nešini kūmai, įvairias kaukes užsidėję, laksto po kaimą ir šaukia: „Vandens!” „Vandens!” – tvirtina įvairūs pasakotojai. Tačiau tik gęstant tradicijai, kai kur vaikai ir jaunimas tapo svarbiausiais užgavėnių atlikėjais. Seniau svarbiausią vaidmenį jose vaidino suaugę vyrai.
Beveik visuose lietuvių užgavėnių pasakojimuose užsimenama apie šias šventes lydintį juoką, pastangas juokinti visus šventės dalyvius ir patiems juoktis, prasimanoma įvairiausių linksmybių. Užgavėnės – įvairių išdaigų ir juokų diena. 
Su vegetacinėmis žemės jėgomis ir dievybėmis siejama pati užgavėnių iškamša (lietuvių - Boba, Morė, Kotrė, Gorė ir t.t.), kuri nešiojama, vežiojama, o paskui sunaikinama (deginama
). Su ja „išvaromas“ susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema. Toks paprotys išlikęs daugelyje Europos tautų.
Lietuvių užgavėnių iškamšoje buvo įasmeninta javų dvasia ar derliaus dievybė. Žiemos ir pavasario slenkstyje jų vežiojimas ant rogių pavažos ir rato greičiausiai simbolizavo „žmogaus pavidalo“ javų dvasios išvežimą į laukus, kad ji globotų ir sergėtų javus. Su žemės dievybėmis sietina ir daugelis užgavėnių kaukių. 
A Velnias, ožys, giltinė, didgalvis nykštukas, kumpanosiai, kuproti, pilvoti, šleivi, kreivi „bergždinikių“ pirkėjai – aiškiai chtoninės būtybės, primenančios kaukus. Taigi dauguma užgavėnių dievybių yra sietina su žemės dievais ir svarbiausias jų tikslas – pagerinti būsimą derlingumą bei vaisingumą. Dalinamės praėjusių metų Užgavėnių akimirkomis Šiluvoje (2020-02-25) 
