Vadovų yra visokių – išmanančių verslą ir pradėjusių nuo nulio, bet tikinčių, kad pasiseks, vertinančių savo darbuotojus ir laikančių juos vos ne tarnais, mandagių bei malonių ir arogantiškų bei nesirenkančių žodžių. Tačiau visi jie moka įdarbintiems žmonėms atlyginimą, kurio dydis, beje, taip pat parodo vadovo požiūrį į žmones. Tačiau atlyginimai ir darbuotojų skatinimas įmonėje, pasirodo, yra ta tema, kuria verslininkai mažiausiai nori kalbėti. Susidaro įspūdis, kad vadovas- labiau rūpi firma nei joje dirbantys žmonės. Tai suprantama: jei firma klestės, darbuotojai turės darbo, o ir atlyginimą gaus didesnį.
Kai kurie žmonės dirba tai tarsi tikėtųsi gyventi amžinai. Norėdami išgyventi, visi žmonės privalo dirbti; egzistavimas šioje žemėje priklauso nuo mūsų sugebėjimo pasigaminti maistą, įsirengti pastogę ir pasisiūti drabužius, nuo mūsų sugebėjimo valdyti pasaulį. Sugebėjimas ką nors sukurti visiškai priklauso nuo mūsų valios ir noro dirbti.
Kiekviena visuomenė, nepaisant jos ekonominės organizacijos, - kapitalistinės ar socialinės - turi išspręsti gamybos problemas, kad nuolat patenkintų gyvybinius žmonių poreikius. Tą galima padaryti naudojant savanorišką ar privalomą darbą. Kapitalistinėje sistemoje jokia politinė valdžia prievarta neverčia žmonių dirbti, negrasina areštu ar bausme, jei kas nedirba. Kitaip buvo socialistinėje visuomenėje, tokioje kaip Tarybų Sąjunga, kur kiekvienas turėjo dirbti pagal ūkio liaudies centro vystymo planą. Atsisakiusiems dirbti buvo taikomos bausmės arba net įkalindavo darbo stovyklose.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Vadovo - kaip darbdavio ir darbuotojo santykiai organizacijoje (kursinis) | 15 Kb | 0 |
Vadovo - kaip darbdavio ir darbuotojo santykiai organizacijoje (kursinis)