Tais metais man turėjo sueiti trisdešimt. Nors buvau šiuolaikiška ir visuomenės stereotipai manęs nejaudino, o piktavaliai seniai galėjo mane vadinti senmerge, vis dažniau susimąstydavau apie šeimą.
Anksti išmokau nekreipti dėmesio į tai, kaip mane vertina žmonės. Norom nenorom turėjau to išmokti - kažkam atrodė, kad pernelyg švaistausi pinigais, demonstruoju turinti daug drabužių, kitiems nepatiko mano pasitikėjimas savimi.
Aš išties manau, kad visa, ką galiu sugalvoti, galiu ir įgyvendinti. Kiekvienas žmogus tai gali, jei gerai pasuks galvą ir nepuls į neviltį, susidūręs su pirmaisiais sunkumais. Didžiausia bausmė pavyduoliams yra tai, kad jie, pykdami ir apkalbinėdami, nenaudingai praleidžia daug laiko, išeikvoja energijos ir nebeturi potencijos pasiekti, ko norėtų.
Aš traukdavau vyrų žvilgsnius, kad ir kur pasirodyčiau. Pažintys klostydavosi greitai: esu komunikabili ir apsiskaičiusi, domiuosi politika ir ekonomika, turiu humoro jausmą. Tiesa, jau po kelių susitikimų aš nusivildavau kai kuriais vyriškiais. O kartais kuris nors iš jų paversdavo mano gyvenimą jei ne tragedija, tai bent drama. Vertė pamiršti viską pasaulyje, visą dėmesį sutelkti į jausmus, nes būdavau tai ant rankų nešiojama, tai atstumiama.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Pragaištingas mandagumas (gyvenimo istorija) | 47 Kb | 0 |
Pragaištingas mandagumas (gyvenimo istorija)