Konstitucija - pagrindinis valstybės įstatymas, nustatantis šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Tik priėmus konstituciją, įmanomas teisinis valstybės funkcionavimas, juridinė aukščiausiųjų politinės valdžios organų veikla, betarpiška įstatymų leidyba. Konstitucija nustato valstybės santvarkos pobūdį, padrindines institucijas, jų kompetencijas, apibrėžia piliečių teises.
Valstybės politinės sistemos veikimas, jos sudėtinių dalių sąveikos galimybės priklauso būtent nuo šio pagrindinio valstybės įstatymo.
XX a. I pusės nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenime buvo priimtos 4 laikinosios ir 2 nuolatinės konstitucijos, kuriomis buvo bandoma tobulinti šalies politinės sistemos pagrindus. Ilgiausiai galiojusios ir turbūt labiausiai Lietuvos politinį gyvenimą įtakojusios buvo 1922 m. ir 1928 m. Lietuvos Valsybės Konstitucijos. Gimusios nevienodomis politinėmis sąlygomis, jos iš esmės įtvirtino visiškai skirtingus politinės sistemos funkcionavimo rėmus. Nors abi formaliai pripažino demokratinių principų viršenybę ir įteisino demokratinę santvarką, 1928 m. konstitucijos įtvirtintas režimas akivaizdžiai krypo diktatūrinio valdymo link, taip atmesdamas 1922 m. konstitucijos suponuotą parlamentinės valdymo formos įteisinimo schemą.
Šiame darbe aš pabandysiu trumpai apžvelgti minėtų dviejų ryškiausių tarpukario Lietuvos konstitucijų atsiradimo sąlygas, aptarti jose įtvirtintos politinės sistemos pagrindinius bruožus ir šiek tiek giliau panagrinėti konstitucinių aukščiausiųjų valstybės organų veikimą.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Lietuvos politinės sistemos įtvirtinimas 1922 m. ir 1928 m. konstitucijose | 16 Kb | 0 |
Lietuvos politinės sistemos įtvirtinimas 1922 m. ir 1928 m. konstitucijose