Statusis kampas - viena seniausių geometrijos sąvokų. Ji siejama su žmogaus ir kitų aplinkos daiktų vertikalios padėties vaizdiniu.
Teiginys, kad dviejų gretutinių kampų suma lygi dviem statiesiems kampams, t. y. 2 d (d - prancūziško žodžio droit ,,status” pirmoji raidė), buvo daug kartų patikrintas praktikoje, jį suformulavo dar senovės babiloniečiai ir egiptiečiai.
Kaip pasakoja Eudemas Rodietis (IV a. pr. m. e.), parašęs pirmąją pasaulyje matematikos istoriją, kryžminių kampų lygybę pirmasis įrodė įžymus senovės graikų filosofas ir matematikas TALIS MILETIETIS (VII - VI a. pr. m. e.).
Trikampis - paprasčiausia uždara tiesinė figūra, viena pirmųjų, kurios savybes žmogus pažino dar žiloje senovėje. Su šia figūra dažnai būdavo susiduriama praktiniame gyvenime. Nuo amžių statyboje taikoma trikampio standumo savybė įvairiems statiniams ir jų detalėms sutvirtinti. Trikampių brėžinių ir trikampių uždavinių randama papirusuose, senose indų knygose ir kituose senovės dokumentuose.
Senovės Graikijoje trikampių mokslą plėtojo Jonijos mokykla, kurią įkūrė Talis VII a. pr. m. e., ir Pitagoro mokykla. Jau Talis įrodė, kad trikampį nustato viena kraštinė ir du prie jos esantys kampai. Vėliau visą trikampių teoriją plačiai išdėstė Euklidas savo pirmojoje ,,Pradmenų” knygoje. Trikampio sąvoka istoriškai rutuliojosi turbūt šitaip: iš pradžių buvo nagrinėjami tik taisyklingi, paskui lygiašoniai ir pagaliau įvairiakraščiai trikampiai.
Lygiašonis trikampis pasižymi tokiomis geometrinėmis savybėmis, į kurias žmogus atkreipė dėmesį dar senovėje. Ahmeso papiruse esančiuose trikampių uždaviniuose svarbią vietą užima lygiašonis ir statusis trikampis. Praktikoje dažnai buvo taikoma lygiašonio trikampio pusiaukraštinės savybė. Ši pusiaukraštinė kartu yra ir aukštinė, ir pusiaukampinė. Daugelyje kalbų vartojamas terminas ,,mediana” (pusiaukraštinė) kilęs iš lotyniškojo žodžio ,,mediana”, reiškiančio ,,vidurinė” (linija). Kad lygiašonio trikampio kampai prie pagrindo lygūs, senovės babiloniečiai žinojo jau prieš 4000 metų.
Talis Miletietis, kilęs iš pagrindinio Jonijos miesto, laikomas graikų filosofijos ir mokslo pradininku. Filosofiškai jis aiškino, kad pasaulis ne chaotiškas, o dėsningas. Jis manė, kad vanduo yra visko pradžia. Iš vandens atsirado visa, kas egzistuoja, ir juo galų gale vėl viskas pavirsta. Talio filosofinės veiklos istorinė reikšmė yra ta, kad jis žengė ryžtingą žingsnį nuo mitologinės pasaulėžiūros prie mokslinės materialistinės pasaulio sampratos.
Beveik visi senovės graikų filosofai kruopščiai darbavosi matematikoje, ypač geometrijoje. Proklas nurodo, jog Talis Miletietis įrodė, kad skersmuo dalija skritulį pusiau, kad kampas, įbrėžtas į pusapskritimį, yra status, kad kryžminiai kampai lygūs, kad lygiašonio trikampio kampai prie pagrindo lygūs ir kt. Šiuos teiginius iš dalies jau buvo atskleidę babiloniečiai ir egiptiečiai. Tačiau babiloniečių ir egiptiečių geometrija buvo daugiausia praktinio ir taikomojo pobūdžio, o graikų geometrija siekė įrodyti, kad geometriniai teiginiai teisingi ne tik atskiru, atsitiktiniu, bet ir kiekvienu atveju. Taikydami bendro pobūdžio įrodymus, pamažu eidami nuo vienos tiesos prie kitos, graikų matematikai sukūrė geometrijos mokslą. Griežta logine kryptimi geometriją pirmieji pasuko Jonijos mokyklos geometrai. Šią mokyklą įkūrė Talis.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Terminų bei sąvokų kilmė (referatas) | 10 Kb | 0 |
Terminų bei sąvokų kilmė (referatas)