K. Bradūnas ( g. 1917 m. ) - ko gero pats tikriausias žemininkas. Karui baigiantis K. Bradūnas su šeima pasitraukė į Vakarus. Kurį laiką gyveno Vokietijoje, nuo 1949 m. įsikūrė JAV. Čia nepaprastai intensyviai kūrė, vieną po kitos išleisdamas šešiolika knygų. Lietuvių kultūros istorijoje svarbus K. Bradūno , kaip bendrų darbų organizatoriaus, telkėjo vaidmuo. K. Bradūnas suredagavo antologiją “ Žemė “, V. Mačernio “ Poeziją “, yra vienas iš “ Lietuvių egzodo literatūros 1945 - 1990 “ redaktorių. Svarbus K. Bradūno vaidmuo ir “ Literatūros lankuose “.
Tai lietuvių kraujo, žemės ir mito poetas. Tai poetas, turintis žemės šventumo jausmą. Jo žodynas nesudėtingas, jam primityvi aplinka įgyja kosmines dimensijas. Dar iš vaikystės K. Bradūnui visam gyvenimui išlieka jausmas - supratimas, kad viskas yra čia pat, kur tu gyveni. Tavo žemėje. Po tavo kojomis - žemė. Bet ne šiap sau žemė, o gimtoji, šventoji, pats žmogaus žmogiškumo pamatas.
Kazio Bradūno žodis žemininkų tarpe skambėjo itin reikšmingai. Niekas kitas nėra taip giliai išreiškęs švento žmogaus ryšio su savąja žeme. Į dirvą įsmigęs žemdirbio plūgas, iš gelmės ištryškę amžinųjų šaltinių vandenys, šviesėjančiame danguje skambantys vyturiai, laukų platybė, kur “ smilksta žemė tartum aukuras gražus “ - tai K. Badūno žmogaus pasaulis, kuriame glūdi jo esaties šaknys. Likiminis ryšys su tėvų ir protėvių žeme yra jo laimės, gyvybės, vilties, paties jo buvimo versmė.
Dvi pirmosios K. Bradūno poezijos knygos išėjo dar Lietuvoje karo metais. Jau Vokietijoje - “ Svetimoji duona “. “ Maras “, “ Apeigos “. Jo kūryboje atsiveria ir universalios kultūrinės, istorinės sąsajos, tačiau žemės akcentas yra svarbiausias. Taip išreiškiamas žemininko įsipareigojimas gyvenimo prasmę susieti su prasme gyventi savo žemėje. K. Bradūno poezijos liūdną nuotaiką lemia atsiskyrimas nuo žemės , gyvenimas svetur. “ Svetimoj duonoj “ ( 1945 ) jam įvairiausiais pavidalais vaidenosi tušti paliktieji namai, iš po kojų išslydusi gimtoji žemė. Pagrindinis emocinis išgyvenimas šiame rinkinyje yra intymus prarastos buities atpažinimas svetimo krašto detalėse, kurios užuot paguodusios, dar giliau žeidžia savo aiškiu ir galutiniu įrodymu, kad poetas tikrai tėviškės neteko. Kad jis jau neatšaukiamai tremtinys.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 K. Bradūno poezija. Pasirinktų eilėraščių analizė | 4 Kb | 1 |
K. Bradūno poezija. Pasirinktų eilėraščių analizė