Juozo Grušo noveles galima skirti į dvi pagrindines grupes: vienos yra lyrinio-intelektinio pobūdžio ("Mergaitė ir vienišas žmogus", "Karalaitė nebuvo protinga", "Baimė ir nebaimė" ir kt.), kitos - paradoksinės, atvirai sąlygiškos, simbolinės ("Tu mušei Adomą", "Nuogi atrodo negražiai", "Trys paradoksinės novelės apie švarą" ir kt.).
Brandžiausios novelės pasižymi psichologinės analizės gilumu, žmogaus vidinių prieštaravimų vaizdavimu, netikėtomis sąmonės kitimų kolizijomis. Čia pirmiausia iškeliamas dvasinis pasaulis, žmogaus santykis su žmogumi. Paradoksinėse novelėse pasakojamos absurdiškos istorijos, siekiama sužadinti perkeltinės prasmės sugestijas, kuriami paraboliški tikrovės modeliai. Rašytojas kontrastingai ryškina žemuosius žmogaus instinktus bei socialinio išsigimimo reiškinius, piešia groteskinį buities paveikslą, panašų į žvėrių cirko areną.
Nedideliuose novelės rėmuose J.Grušas sutelkia visą didelį pasaulį, įkurdina jame žmogų su visa jo socialine patirtimi ir prigimties sudėtingumu. Geriausiose rašytojo novelėse dažnai glūdi tokios būties problemos ir kolizijos, kurių pakaktų didelei dramai, tragedijai ar komedijai. Mažoje kūrinio erdvėje rašytojas siekia gilios meninės sintezės, jungdamas psichologo įžvalgumą, mąstytojo intelektą, drąsią meninę vaizduotę ir nerimastingą dvasinį išgyvenimą.
TRYS PARADOKSINĖS NOVELĖS APIE ŠVARĄ
1. Liūdna novelė apie beprotę Konstanciją
Mūsų nedidelio miesto gyvenimas ilgą laiką sukosi apie vieną keistą, periodiškai besikartojantį įvykį. Žmonės jaudinosi, piktinosi, keikėsi gatvėje, smuklėje, tyliai kalbėjosi bažnyčioje, kūrė legendas, pagaliau pajuto savotišką malonumą, kažką panašaus į laimę, be kurios jau būtų buvę nuobodu. Tas besikartojąs įvykis buvo juokingai kvailas: kažkokia beprotė Kiaulių gatvėje padeginėjo pirtis. Padeginėjo beveik viešai ir tuo pat metu paslaptingai, vaiduokliškai. Prieš kiekvieną padegimą policija gaudavo gana protingą, kaligrafiškai parašytą laišką: Šią naktį degs pirtis to, kuris praėjusį kartą juokėsi, kad kaimyno pirtis sudegė. Po tokio laiško policija, kaip sakoma, būdavo pastatyta ant kojų, bet policininkai nežinojo, kurią būtent pirtį saugoti. Be to, turėdami klaidingą garbės supratimą, jie laikė negarbinga per naktį stovėti prie kažkokios pašiepiamos vanojimosi įstaigos. Savininkai taip pat nesiryžo per naktį vaikščioti apie savo pirtis. Jie daugiau stengdavosi slaptai pažvelgti, ar kaimynas nevaikšto apie savąją. Ir pirtis tą naktį tikrai supleškėdavo, nušviesdama visą miestą jaudinančia pašvaiste, mesdama iš lovų vaikus, gindama iš namų besižegnojančias senes, prikeldama iš anksto įspėtus ugniagesius - piktus, nerangius, galvojančius, kad visa tai daroma pasityčioti iš jų nelengvo darbo.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Laimingasis - tai aš | 27 Kb | 2 |
Laimingasis - tai aš