www.spargalkes.lt

Lietuvių kalba laikoma viena sunkiausių dėl jos žodžių įvairovės. Įvairiai parinktos frazės, motyvai ar sąskambiai gali sukurti įvairiausią atmosferą, sukelti asociacijas, priversti skaitytoją fantazuoti. Labiausiai tai išreikšti sugeba poetai, rašydami tai, ką įsivaizduoja, ką jiems liepia širdis. Tokios mintys yra tikros, nuoširdžios ir be veidmainystės šydo. Liūnė Sutema – viena iš tokių poetų; jos slapyvardis iš skambesio sukelia gilumą ir tamsą. Tai atsispindi ir rašytojos poezijoje – gausu vaizdų, jausmų, prisiminimų.

Eilėraštis “Tėvo nukaltu raktu” aprašo būseną, kuomet žmogus nori užsidaryti savyje, atsiriboti nuo jį supančio pasaulio, džiaugtis tik vidinėm mintim ir prisiminimais. Tai ne jo kaltė, kad jis toks užsidaręs – taip jį išauklėjo ir užaugino tėvai (“Tėvo nukaltu raktu užrakinau duris”), tačiau vaikystę jis prisimena kaip mielą žaislą (“žaisliniu vaikystės skydu”), kuriuo galima apsisaugoti nuo baimės ir realybės. Širdies sustojimas reiškia mirtį, o užsisklendimas – ramybę, kuri gali trukti visą gyvenimą (“ir ramu – ir taip gyvenu”). Atsiribojama nuo visų jutimo organų – akių, ausų, širdies, dvasios.

Eilėraštyje pažymimi pagrindiniai ramybės ir saugumo drumstėjai – įsiskverbimas į vidinį gyvenimą, liūdesys, skundai, šauksmai. Kiekvienam blogam jausmui randamas atsakas geru jausmu (“migla aptraukiau akis, kad nematyčiau liūdnų veidų”, “perkūnu užtrenkiau ausis, kad negirdėčiau skundų ir šauksmų”). Visa eilėraščio poetinė struktūra sudaro savotišką piramidę: uždaromos durys, kad niekas neįeitų – tai viršūnė, arba visiškas atsiribojimas dvasiniam gyvenimui; migla aptraukiamos akys – šiek tiek mažiau svarbus momentas, nes regėjimas yra svarbiausias jutimo organas; užtrenkiamos ausys – žmogus nebegirdės aplinkinių garsų; saugomasi mirties, kuri įvertinama kaip pati žemiausia pakopa, siekiant atsiriboti nuo pasaulio. Dvasinis gyvenimas svarbiausias, jis laikomas kiekvieno asmeniniu jausmu, kurio kiti negali keisti.

Atsiribojus nuo pasaulio ir realybės visais įmanomais būdais, pasiekiama ramybė, stagnacija, kuri tęsiasi amžinai (nėra nurodytas laikotarpis, todėl susidaro įspūdis, kad tai tęsis be galo – “ir taip gyvenu”). Tačiau ši ramybė nėra mirusi – ji gyva, nes plaka širdis (“kad iš baimės nesustotų plakus šširdis”), pagrindinis organas gyvybei palaikyti. Protas skirtas mąstymui, galvojimui, tačiau tiesiogiai gyvybę reguliuoja “varikliukas”, esantis kiekvieno žmogaus krūtinėje.

Failai:

Failas	Failo dydis	Parsisiųsta
Liūnės Sutemos eilėraščio “Tėvo nukaltu raktu” interpretacija	3 Kb	1