Kiekvienas žmogus grybaudamas, uogaudamas ar šiaip klaidžiodamas senais Lietuvos miškais norom nenorom turėtų prisiminti A. Baranausko poemą “Anykščių šilelis”. Ir štai žmogus sėdasi ant “minkštučiukų samanų patalų” ir bando pajausti tai, ką taip norėjo pajausti A. Baranauskas. Tačiau prieš akis iškyla “kelių apykreivių pušelių” ir “nenaudingo ploto vaizdas” - tai pradedama poema “Anykščių šilelis”. Tačiau tuojau pat detalė po detalės nuo apačios iki pat viršūnių piešiamas praeities šilelis pragiedrina nuotaiką ir žmogus ima suprasti poeto būseną, mintis. Bene ryškiausiai mes galime suprasti, kad žodžiais šilelis, miškas poetas kalba apie Lietuvą, o senovinis šilelis atskleidžia idingą Lietuvos praeitį. Ir be praeities idealizavimo “Anykščių šilely” galime surasti daug romantizmui būdingų bruožų.
Be gamtos sureikšminimo kūrinyje ryškiai pastebimas Dievo suabsoliutinimas, taip pat iškeliami jausmai (ypač ramumas, malonumas). Kai ir daugelis romatikų, gamtoje A.Baranauskas įžvelgia paslaptingą jėgą, kuri vėl ir vėl traukia lietuvį į mišką. Miške atgaivinamos “lietuvių dūšios senais miškais penėtos.” A. Baranauskui patinka toks sielos poilsis, ramybė, tačiau mes visa tai galime sieti su pagonybe. Tai pat A. Baranauskas vaizduoja vis atgyjantį šilelį, kuris gali simbolizuoti lietuvių tautą, kartas, todėl būdamas miške žmogus tarsi atsiduria šalia savo protėvių - savotiškam rojuje - greičiau pagoniškame, nei krikščioniškame. Bet jau “kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę”, nebėra sielai nusiraminti kampelio, nebėra šventos vietos, nebėra rojaus - miško. Tą A. Baranauskas supranta ir, nors giliai tiki krikščionišku Dievu bei ruošiasi tapti kunigu, gailisi pagonybės laikų, krikščionybę sieja su neteisingu miško kirtimu - “maž ir vierą įvedęs Jogaila išskynė”.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 “Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę” - kaip daugiaprasmė metafora” | 5 Kb | 7 |
“Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę” - kaip daugiaprasmė metafora