Pats mirties kvapas Rusijoje buvo kitoks negu Afrikoje. Afrikoje, kai ilgai nesiliaudavo smarki anglų ugnis, lavonai tarp fronto linijų kartais taip pat gerokai pagulėdavo nelaidoti. Tačiau saulė darbavosi greitai. Naktį vėjas atnešdavo šleikštu, troškų ir slogų dvoką, negyvėliai išpūsdavo nuo dujų ir pakildavo it šmėklos svetimų žvaigždžių šviesoje, tarytum dar sykį ruošdamiesi į mūšį, tylomis, be vilties, kiekvienas skyrium; bet jau kitą dieną jie pradėdavo trauktis, glaustis prie žemės, be galo pavargę, lyg norėdami į ją įlįsti. Ir kai vėliau galima būdavo juos surinkti, kai kurie jau barkšodavo lengvi ir išdžiūvę. Kai kuriems tekdavo pagulėti po keletą savaičių, ir iš jų likdavo beveik vieni griaučiai, baršką ūmai padukslėjusiose uniformose. Tai buvo sausa mirtis — smėlis, saulė, vėjas. Rusijoje mirtis buvo purvina, dvokianti.
Kelinta diena lijo. Sniegas tirpo. Prieš mėnesį jo buvo dar kokiais dviem metrais daugiau. Sunaikintas kaimas, kurį iš pradžių, rodos, sudarė vieni apanglėję stogai, kas naktį, sniegui dumbant, po truputį augo be garso. Pirmiausia išniro langų karnizai, po kelių naktų — durų staktos, pagaliau gonkų pakopos, einančios į pūvantį baltą purvą. Sniegas tirpo ir tirpo, o iš po jo rodėsi lavonai. Tai buvo seni lavonai. Kaimas ne kartą ėjo iš rankų į rankas — lapkričio, gruodžio, sausio mėnesiais ir dabar, balandžio mėnesį. Čia vieni, čia kiti jį užimdavo ir palikdavo, palikdavo ir vėl užimdavo, o pakilusi pūga taip užnešdavo lavonus, jog po keleto valandų sanitarai daugelio nebegalėdavo rasti. O paskui kone kiekviena diena tiesdavo naują baltą apklotą ant nusiaubtos žemės, kaip medicinos sesuo kad kloja drobulę ant kruvinos lovos.
Pirmiausia pasirodė sausio negyvėliai. Jie gulėjo paviršiau ir ėmė rastis balandžio pradžioj, sniegui pradėjus dubti. Jų kūnai buvo kietai sušalę, o veidai — lyg iš pilko vaško nulipdyti. Kareiviai vertė juos į duobę kaip rąstigalius. Ant aukštumėlės už kaimo, kur mažiau sniego, jis buvo nukastas ir iškirsta duobė sušalusioje žemėje. Tai buvo sunkus darbas. Prie gruodžio negyvėlių pasitaikydavo ginklų, priklausančių sausio negyvėliams. Šautuvai ir rankinės granatos giliau grimzdo į sniegą negu kūnai; pasitaikydavo kartais ištraukti ir šalmų. Šių lavonų atpažįstamuosius žetonus lengviau buvo iškirpti iš po mundurų, nes drabužiai jau buvo spėję išmirkti. Vandens prisirinko ir atvirose burnose, dėl to lavonai atrodė kaip skenduolių. Vienas kitas lavonas jau buvo kiek atsileidęs. Tokius nešant, kūnas dar būdavo sustiręs, bet ranka jau tabaluodavo nukarusi, tartum kam modama, pasibaisėtinai abejingai ir mažne begėdiškai. Visiems, kurie pagulėdavo saulėje, pirmiausia atsileisdavo akys. Jos nebespindėdavo kaip stiklas, ir jų lėlytės būdavo apglitusios. Ledas tirpdavo ir pamažu tekėdavo iš akių; atrodydavo, kad jos verkia.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 E. M. Remarkas "Laikas gyventi ir laikas mirti" | 1229 Kb | 5 |
E. M. Remarkas "Laikas gyventi ir laikas mirti"