Pulsuojančioje ir trūkinėjančioje lietuvių romantizmo literatūroje tarp Antano Baranausko ir Maironio pasigirsta skaidrus Antano Vienažindžio poetinis balsas. Prasiveržęs sudužusios meilės rauda, trykštąs skausmu ir liūdesiu iš Dusetų, Krinčino ir Laižuvos, jis sklido ne tik po visą Lietuvą, bet buvo girdimas ir Lenkijoje, ir Amerikos lietuvių emigranto bei Samaros tremtinio pastogėje. Spalvinga, tauri A. Vienažindžio asmenybė ir emocijomis trykštanti lyrika šiandien mums įdomi keliais aspektais. Literatūros istorikui rūpi nustatyti jos vietą XIX a. antrosios pusės lietuvių poezijoje, tautosakos tyrinėtoją jaudina vienas unikaliausių reiškinių – autorinės dainos tautosakėjimas , o menininką poeto asmenybės tragizmas, iš kurio jis gali semtis įkvėpimo savo kūriniams.
A.Vienažindžio kūrinių poetinė vertė matuojama ne objektyviosios tikrovės vaizdų platumu, o tuo, kad kūryba buvo lietuviškosios lyrikos pradžia su visais būdingaisiais jos bruožais – emocionalumu, liaudiškumu, žmogaus ir epochos, žmogaus ir gamtos, meilės, grožio skausmingu apdainavimu, tauriu išaukštinimu, su tuo asmenybės kūribiškumo matu, būtinu meniniam kūriniui išlikti liaudies lūpose.
Žanrų evoliucijoje A. Vienažindys užima savitą vietą. Jis nesukūrė nei odės, nei poemos, nei pasakėčios, juo labiau epigramos ar eiliuoto laiko. Jo lyrikosios asmenybės saviraiškai artimiausia buvo daina, melodinga improvizacija. A. Vienažindžio daina kaip žanras užima išskirtinę vietą XIX a. individualiojoje poezijoje. Ji pasižymi tokiu intymumu, kokiu skamba graudulingosios liaudies dainos, bet ir skiriasi nuo jų griežta vaizdų komponavimo logika, neturi to padrikumo, vaizdų atsitiktinumo įspūdžio, kuris jaučiamas liaudies dainose.
Išraiškos požiūriu A. Vienažindžio dainų yra grynai lyrinių, išsakančių intymius jausmus, ir stilizuotų, kuriose gausu tautosakos motyvų. Dainos “Žirgeliai sukinkyti”, “Še, motule, galionėlis”, “Neik už to bernelio”, “Pabalnokit man žirgelį”, “Ar negaili, sesutėle, rūtelių, rūtelių?” yra savotiški liaudies dainų stilizacijos pavyzdžiai. Subjektyvusis turinys tarsi prislopintas, fragmentiškas, - jį nustelbia nereikšminga buitinio gyvenimo detalė – motinos ir dukters pasikalbėjimas ar tautosakoje itin dažnas jaunamartės atsisveikinimo su tėvų namais motyvas.

A. Vienažindis