Vėluojantis prologas
JIS, NESVARBU KAS: Taip būna po ilgo susilaikymo, po ilgos tarnybos tolimojo plaukiojimo laivuose, po laiko, praleisto kariuomenėje arba kalėjime. Vyras grįžta, ateina į barą, sėdi, žiūrėdamas į bokalą, stovintį priešais jį. Jis jaučiasi vienišas, nors apsuptas žmonių. Jis jaučiasi netgi blogiau nei vienišas - jis negali patekti į šį laiką. VYRAS: Aš negaliu sutapti su šiuo laiku, aš esu tarsi šalia jo, dveji metai, kuriuos praleidau velniai žino kur, dveji metai, kaip nematoma siena stovi tarp manęs ir tarp šių žmonių, šio baro, muzikos, alkoholio, kvapų ir spalvų. Veidai ir judesiai - jie prasilenkia su manimi, tiksliau, aš prasilenkiu su jais, aš jaučiuosi lyg bėgčiau šalia traukinio, į kurį negaliu įlipti, ir traukinio keleiviai žiūri į mane pro stiklą, lyg žiūrėtų ne į mane, o į nuobodų, įgrisusį peizažą, lyg aš niekuo nesiskirčiau nuo stiklo.
MOTERIS: Ir tuomet pasirodo mergina, ji pakankamai patraukli, nors ir ne gražuolė, ji prisėda šalia jo, jis prisimena matęs ją mokykloje visai dar mergaitę, jis sako -
VYRAS: Aš pažįstu tave, tu buvai dar vaikas, su dideliu žaliu kaspinu viršugalvyje, prisimenu...
MOTERIS: Aš šiemet baigiau mokyklą, aš jau pilnametė. Nieko kvailesnio negalėjau sugalvoti, bet aš tikrai jaučiausi esanti moteris.
VYRAS: Man nusispjauti jos metai, mačiau tik pilnas, nors ir ne per dideles, krūtis, o kalbėjau - Aš ką tik sugrįžau, matai, kokios vyriškos mano rankos. Ir paraudau, nes nežinojau, ką reiškia - vyriškas.
MOTERIS: Čia labai tvanku, išeikim į lauką. Jis žvalgėsi į šalis lyg užspeistas žvėris, nors akys, jo akys kiekvieną sykį kirste įsikirsdavo į mane.
VYRAS: Norėčiau, kad tu man būtum durys. Bijojau, jog nesugebėsiu surasti durų. Nieko nebemačiau, tik pilkumą. Tai prarasto laiko spalva, bet ne dulkės, ne dulkės...
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Sigitas Parulskis "Nesibaigianti vienatvė dviem" | 132 Kb | 1 |
Sigitas Parulskis "Nesibaigianti vienatvė dviem"