Dabar, mano mielasis skaitytojau, klausyk labai atidžiai ir stebėk, nes tai, apie ką bus pasakojama, vyko dar tada, kai naminiai gyvuliai visi tebebuvo laukiniai. Ir šuo buvo laukinis, ir arklys buvo laukinis, ir karvė, ir avis, ir kiaulė — visi buvo laukiniai, tokie laukiniai, kokie tik begalėjo būti — ir visi jie klajojo laukinėse giriose kiekvienas skyrium. Bet iš visų didžiausias laukinis buvo Katinas. Jis klajojo visur pats vienas ir visos vietos, kuriomis jis klajojo, buvo tokios pat vienišos, kaip ir jis. Žinoma, žmogus tada irgi buvo laukinis. Jis buvo tikrai laukinis. Jis net nemėgino mesti laukinių įpročių, kol sutiko moterį, kuri jam pasakė, kad ji nemėgstanti gyventi taip nejaukiai, kaip jis. Ji atrado gražų, sausą urvą vietoj šlapių lapų krūvos, išbarstė jį švariu smėliu, pakūrė jaukią ugnį urvo gale, pakabino išdžiovintą laukinio arklio odą uodega žemyn ant urvo angos ir tada pasakė:
— Įeidamas valyk kojas, mielasis, dabar jau mes turėsime tikrus namus.
Tą naktį, mano mielasis skaitytojau, jie valgė laukinę avį, pakeptą ant karštų akmenų ir paskanintą laukiniu česnaku ir laukiniais pipirais; paskui jie valgė laukinę antį, prikimštą laukinių ryžių, čiulpė laukinių jaučių smegeninius kaulus ir ragavo kitus laukinius skanėstus. Po to vyras, laimingas, kaip niekad iki to laiko, atsigulė miegoti prie ugnies; moteris atsisėdo ir ėmė šukuotis plaukus. Ji paėmė avino peties kaulą, didelį, plokščią su briaunomis kaulą, pažvelgė į nuostabius ženklus jame, įmetė daugiau malkų į ugnį ir ėmė burti. Burdama ji ėmė dainuoti — ir tada suskambėjo pirmoji daina pasaulyje. Tuo tarpu drėgnose laukinėse giriose susirinko visi laukiniai gyvuliai ir sustojo taip, kad iš tolo galėtų matyti ugnies šviesą; jie žiūrėjo ir galvojo, ką visa tai reiškia. Laukinis arklys treptelėjo savo laukine koja ir tarė:
— Mano draugai ir mano priešai! Kodėl vyras ir moteris pakūrė tokią didelę ugnį tame dideliame urve? Ar nepadarys jie mums žalos?

R. Kiplingas "Apie katiną, kuris mėgo vaikščioti vienas"