SENIS vienui vienas žvejojo su savo laiveliu Golfo srovėje, ir jau aštuoniasdešimt keturios dienos, kai jis nieko nepagauna. Pirmąsias keturiasdešimt dienų su juo buvo berniukas. Bet po keturiasdešimt dienų, kai seniui vis tiek nepasisekė sužvejoti nė vienos žuvies, tėvai pasakė berniukui, kad senis yra tikras salao, vadinasi, paskutinis nevykėlis, ir liepė pereiti į kitą laivelį, kuris jau pirmą savaitę parvežė tris puikias žuvis. Berniukui buvo gaila žiūrėti, kaip senis kasdien grįžta tuščiomis, ir jis visada nubėgdavo į pajūrį, padėdavo jam parnešti susuktas virves arba kobinį, žeberklą ir burę, suvyniotą ant stiebo. Burė buvo užlopyta maišais nuo miltų ir suvyniota atrodė tarsi amžino pralaimėjimo vėliava.
Senis buvo liesas ir suvargęs, giliomis raukšlėmis išvagotu sprandu. Nepavojingas odos vėžys, kurį sukelia saulės spinduliai, atsimušę nuo tropikų jūros paviršiaus, išmargino jo skruostus rudomis dėmėmis. Tos dėmės ėjo veidais žemyn ligi pat kaklo. Ant senio rankų juodavo gilūs randai, kuriuos išraižė virvė, traukiant didelę žuvį. Tačiau nė vienas iš šių randų nebuvo šviežias. Jie buvo seni nelyginant plyšiai išdžiūvusioje dykumoje. Viskas jo buvo sena, išskyrus akis, o jos buvo tokios pat spalvos, kaip jūra, linksmos ir drąsios.
— Santjagai,— tarė jam berniukas, kai juodu kopė į krantą, ant kurio buvo ištrauktas senio laivelis,—Aš vėl galiu plaukti su tavim. Mes jau uždirbome truputį pinigų. Senis išmokė berniuką žvejoti, ir berniukas mylėjo jį.
— Ne, — tarė senis. — Tu pataikei į laimingą laivelį. Pasilik jame.
— Nejaugi tu neprisimeni, kaip aštuoniasdešimt septynias dienas nieko nepagavai jūroje, o .paskui ištisas tris savaites mes kasdien ištraukdavom po didelę žuvį.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Ernestas Hemingvėjus "Senis ir jūra" | 90 Kb | 2 |
Ernestas Hemingvėjus "Senis ir jūra"