Mes stovime devyni kilometrai nuo fronto. Vakar mus pakeitė. Mūsų pilvai net braška nuo pupelių su jautiena, ir dabar mes sotūs bei patenkinti. Net ir vakarienei kiekvienas galėjo pasiimti po pilną katiliuką; be to, dar turime po dvigubą davinį dešros ir duonos,— vadinasi, gyventi galima. Tokio atsitikimo jau seniai nebuvo: mūsų virtuvės karalius, kurio galva raudonuoja kaip pomidoras, tiesiog bruka valgį; kiekvienam, kuris eina pro šalį, jis pamoja su savo samčiu ir smagiai įverčia atsakančią porciją. Jis visai nusiminęs,— nebeišmano, kaip ištuštinti savo pabūklą. Tjadenas ir Miuleris kažkur susirado porą praustuvių ir davė jas prikrauti lygmalas — atsargai. Tjadenas tai daro iš rajumo, Miuleris — iš apdairumo. Kur Tjadenas visa tai deda,— tikra mįslė. Jis kaip buvo, taip ir pasiliko liesas kaip silkė.
Bet svarbiausia — gavome ir po dvigubą davinį rūkalų. Kiekvienam teko dešimt cigarų, dvidešimt cigarečių ir po du gabalus kramtomojo tabako. Žodžiu, tai visai padoru. Aš savo tabaką iškeičiau su Katčinskiu į cigaretes ir dabar turiu keturiasdešimt cigarečių. Tiek jau užtenka vienai dienai. Tiesą sakant, visos šitos dovanos mums nepriklauso. Prūsai ne tokie jau dosnūs. Už tai turime dėkoti tik nesusipratimui. Prieš dvi savaites buvome pasiųsti į priešakines linijas pakeisti kitos kuopos. Mūsų bare buvo gana ramu, ir todėl mūsų grįžimo dienai maistininkas gavo normalų kiekį produktų ir parūpino maisto visai šimto penkiasdešimt vyrų kuopai. Bet kaip tik paskutinę dieną anglų artilerija netikėtai iš savo ilgavamzdžių pabūklų taip ėmė pilti sunkiaisiais sviediniais, kurie be paliovos daužė mūsų pozicijas, kad mes patyrėme didelių nuostolių ir grįžome tik aštuoniasdešimt žmonių. Mes atvykome į užnugarį naktį ir tuojau sugulėme norėdami pirmiausia gerai išsimiegoti; Katčinskis sako tiesą: kare visai
nebūtų jau taip bloga, jeigu žmogus galėtum kiek ilgiau pamiegoti. Juk priešakinėse linijose nėra kada apie tai ir pagalvoti, o dvi savaitės vis dėlto — ilgas laikas. Jau buvo pietūs, kai pirmieji mūsiškiai ėmė lįsti iš barakų. Po pusvalandžio kiekvienas pasičiupo savo katiliuką, ir visi susirinkome prie virtuvės, nuo kurios sklido riebus ir malonus kvapas. Priešakyje, aišku, sustojo alkaniausieji: mažasis Albertas Kropas, geriausia galva mūsų kuopoj ir todėl neseniai pakeltas į grandinius; Miuleris Penktasis, kuris dar tebetampo
su savimi vadovėlius ir svajoja apie lengvatinius egzaminus; uraganinės ugnies metu jis kala fizikos dėsnius; Lėras, kuris nešioja didelę barzdą ir kurio širdis linksta į merginas iš karininkų bordelio; jis dievagojasi, kad įsakymu armijai jos įpareigotos nešioti šilkinius marškinius ir, prieš priimdamos svečius nuo kapitono laipsnio ir aukščiau — išsimaudyti vonioje; ketvirtasis — aš, Paulius Boimeris. Visi keturi po devyniolika metų, visi keturi išėję į karą iš tos pačios klasės.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 E. M. Remarkas "Vakarų fronte nieko naujo" | 766 Kb | 2 |
E. M. Remarkas "Vakarų fronte nieko naujo"