Balta drobulė… Balta… Tai spalva, simbolizuojanti pasidavimą ir susitaikymą. O drobulė…? Šis audeklas artimas žmogui, juo apgobtas žmogus palieka gyvųjų pasaulį. Tad kas gi ta balta drobulė? Gal tai netekusio gyvenimo vilties žmogaus atsidavimas mirčiai? O gal jo pasidavimas gyvenimo upės tėkmei? {minties šuolis}
Tryliktoji dalis pradedama pokalbiu tarp Garšvos ir Elenos. Elena norėtų išvykti į Vilnių, pakeisti aplinką, (vėl) dirbti. Ji galvoja apie ateitį. O Antanas neturi ateities. Gyvendamas šia diena jis kovoja su vienišumo ir meilės, mirties ir amžinybės problemomis. Antanas sutrikęs, kalba trumpai: “Tu – – –”, “Ir?”, “Tu jį paliktum?”. Pagrindinis romano herojus trokšta meilės, bijo netekti savo mylimosios “Atleisk. <…> Suprask.”, “Ateik, aš lauksiu.” Jam nesmagu, kad viename kambaryje sėdi moteris, kuri lyg apsišarvavusi melsvu užklotu, ir beprotis. Tas beprotiškumas jau darosi ir paprasta akimi pastebimas: įsirėžusios poakių raukšlės, nusvirę lūpų kampai, drebantys pirštai. Garšva liečia savo veidą tais drebančiais pirštais. Jam baisu pačiam savęs. Garšvai reikia atsisakyti Elenos dėl to, kad jis –beprotis. Be to, jo poetiškai sielai nereikalinga šeimyniška ramybė.
Jis tęsia pokalbį apie būtį: “Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti.” Antanas Garšva visiškai nesigėdi savo baimės mirčiai, ją pripažįsta. Herojus kalba poeto Vaidilionio žodžiais – jis lygina savo gyvenimą su ironiškais medžiais, apaugusiais šungrybiais. Lyg patvirtindamas tai, jis keliais sakiniais parodo “tikrojo” optimistinio rašytojo aplinką. Įsikišus Elenai Antanas patvirtina jos pastabą: “prieštarauju pats sau”. Garšva myli gyvenimą, bet tuo pačiu ir tyčiojasi iš jo. Šias savo išsakytas mintis poetas nuplauna stikline viskio.
Belaukdamas Elenos Garšva stebi aplinką. Jo širdis nepastebi grožio: “Drėgna buvo lauke. Vėsoka.” Jo siela uždara kaip “gretimo namo langinės”. Žvilgsnis šokinėja kaip tikro bepročio: Antanas žvelgia tai į artimą namą, tai į tolimąjį liejyklos kaminą. Poetas supranta, kaip jam reikalinga Elena – “Jis atsirėmė rankomis į Elenos pečius” – ji jam yra atramos taškas. Vardan jos Garšva žada pasikeisti: “Aš nebegersiu ir mažiau rūkysiu.<…> Nebesityčiosiu daugiau.” Kalbėdamas su savo mylimąja Antanas prabyla pats į save, sprendžia išlikimo klausimą: “Keletas brūkšnių marmure, štai ko trokštu.” Jis nori išlikti, išsaugoti savo vardą tautos atminty. O marmuras – akmuo, saugantis tūkstantmečių paslaptis, todėl jame turi būti jo vardas ir žodis. Žodis – Antano Garšvos kūryba.
Staiga “išnyko laikas”. Garšva pirmą kartą apalpo. Grįžus sąmonei Antanas kliedi: “Mačiau juos. Van Gogho batai. Man buvo pikta”. Tuoj pat pasidomi, kaip jis atrodė apalpęs ir tartum romantikas lygina save su venecišku dožu, mirusiu nuo meilės ligos, su nukautu žvėrim “mėlyno kraujo klane”. Šis klanas gilus, jame lemta poetui paskęsti. Elena siūlo kviesti gydytoją, bet Garšvai daktaras nereikalingas: jis juk – beprotis. Ir mintys toliau liejasi srautu… “Trisdešimt aštuoni chalatai”, uždaros langinės “ir plevėsuojanti ugnis”.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Antanas Škėma “Balta Drobulė”(13-os dalies analizė) | 4 Kb | 6 |
Antanas Škėma “Balta Drobulė”(13-os dalies analizė)