www.spargalkes.lt

ATVYKĖLIS

Devynioliktą valandą laivo laiku aš praėjau pro susirinkusius aplink šulinį žmones ir nulipau metaliniais laiptais į kapsulės vidų. Joje buvo tiek vietos, kad tegalėjau pakelti alkūnes. Įsukau šlango antgalį į išsikišusį iš sienos antvamzdį, skafandras išsipūtė, ir dabar jau nebegalėjau padaryti nė mažiausio judesio. Stovėjau — tikriau tariant, kabojau — oro guolyje, susiliejęs į vieną visumą su metaliniu kiautu.

Pakėlęs akis, pro išgaubtą šulinio sienos langą pamačiau pasilenkusio Modardo veidą. Paskui veidas dingo ir pasidarė tamsu, nes viršuje kažkas uždėjo sunkų apsauginį konusą. Girdėjau, kaip aštuonis kartus sušvilpė elektriniai motorai, kurie baigė veržti sraigtus, paskui — leidžiamo į amortizatorius oro šnypštimą. Akys priprato prie tamsos. Jau išskyriau žalsvus universalaus indikatoriaus kontūrus.

— Pasiruošęs, Kelvinai? — pasigirdo ausinėse.

— Pasiruošęs, Modardai, — atsakiau.

— Niekuo nesirūpink, Stotis tave priims, — tarė jis. — Laimingo kelio!

Nesuspėjus man atsakyti, kažkas džergžtelėjo viršuje, ir kapsulė suvirpėjo. Nejučia įtempiau raumenis, tačiau jau nieko nebeįvyko.

— Kada startas?—paklausiau ir išgirdau čežėjimą, tarsi smulkučiai smėlio grūdeliai būtų birę ant membranos.

— Jau skrendi, Kelvinai! Lik sveikas! — prie pat ausies suskambo Modardo balsas.

Nespėjus kaip reikiant susivokti, prieš pat mano veidą atsivėrė platus plyšys, pro kurį išvydau žvaigždes. Veltui bandžiau surasti Vandenio alfą, kurios link nuskrido „Prometėjas". Ši Galaktikos zona buvo man nežinoma, nepažinojau nė vieno žvaigždyno. Už siauro langelio mirguliavo žėrinčios dulkės. Laukiau, kada ims smilkti pirmoji žvaigždė. Nepastebėjau šito. Žvaigždės tik ėmė silpnėti ir išnyko, tirpdamos rusvame fone. Supratau, kad jau esu viršutiniuose atmosferos sluoksniuose. Pastėręs, apdėtas pneumatinėmis pagalvėmis, galėjau žiūrėti tik prieš save. Vis dar nebuvo horizonto. Aš skridau ir skridau, visai to nejausdamas, tik pamaži iš pasalų tvindė mano kūną karštis. Lauke kažkas tyliai, šaižiai sučerškė lyg metalui brūkštelėjus per šlapią stiklą. Jei ne skaičiai, mirgantys indikatoriaus angoje, nebūčiau numanęs, kaip smarkiai krintu. Žvaigždžių jau nebebuvo. Stebėjimo langelį užliejo ruda šviesa. Girdėjau sunkius savo pulso tvinksnius, veidai degė, sprandu jutau šaltą kondicionieriaus dvelksmą. Gailėjausi, kad nepasisekė pamatyti „Prometėjo"— kai automatai atidarė stebimąjį langelį, jis jau tikriausiai buvo už matomumo ribos.

Failai:

Failas	Failo dydis	Parsisiųsta
Stanislavas Lemas "Soliaris"	251 Kb	0