I. Simonaitytė – Klaipėdos krašto rašytoja. Jos kūryba neatskiriama nuo Klaipėdos krašto, jo istorijos, socialinių, tautinių problemų. I. Simonaitytė, kaip asmenybė, buvo labai universali, visapusiška, sugebėjo su žmonėmis sugyventi taip, kaip jie sugyveno su ja. Romanas “Vilius Karalius” tai Mažosios Lietuvos lietuvininkų gyvenimo būdas, papročiai, tik deja jie toli gražu neišlieka tokie, kokie romano pradžioje. Svarbiausios veikėjos moterys: Motina (senoji) Karalienė, Grėtė Karalienė, Barbė, Marė, Ilžė Karalikė.
Motina Karalienė – stipri, išdidi, ori. Gyvenimo prasmę mato vaikuose. Savo buitimi neišeina iš šeimos kasdienybės rėmų. Laikosi tvirtų moralinių principų. Stiprios socialinės ambicijos, dažnai ją įtraukia į konfliktą su aplinkiniais (Grėte, Ane), tačiau žavi jos dvasinis tvirtumas. Su Karaliene tarsi pasitraukia iš pasaulio senieji lietuvininkai su savo uždara buitimi. Motina Karalienė senųjų tradicijų, senosios moralės saugotoja, ji smerkia sūnų šmugelninką, tačiau nepajėgia jo išsaugoti.
Grėtė – pagrindinio, “Vilius Karalius” romano veikėjo, Viliaus Karaliaus, žmona. Jos paveikslas šiek tiek romantiškas. Ji išdidi, ambicinga, bet kartu ir svajotoja. Pirmasis jai skaudus smūgis – išvaromas Mikis. Tada mes matome Grėtę irzlę, šiurkščią, bet svajotoja, pasiilgusi švelnumo, tebėra širdies gilumoje. Grėtė išteka, išeina iš namų. Tokia jos didžioji svajonė. Bet moteris nėra laiminga. Bando būti savarankiška, pakeisti Vilių, visomis jėgomis stengiasi įsitvirtinti Karalių šeimoje, bet jai nuolat primenama, kad ji tik žvejo duktė. Santykiuose su Viliumi ji blaškosi tarp meilės ir nepasitikėjimo, su motina ir Karaliene – tarp prisirišimo ir neapykantos, su Barbe ir Ilže – tarp draugiškumo ir pavydo. Romano pabaigoje pasirodžius Mikiui, galime nujausti Grėtės dvasinį atbudimą, prisikėlimą.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Ieva Simonaitytė | 2 Kb | 0 |
Ieva Simonaitytė