www.spargalkes.lt

I SKYRIUS. NEKVIESTI SVEČIAI

Giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas. Ne kokioje bjaurioje, purvinoje, drėgnoje skylėje, kur iš sienų kyšo sliekų uodegos ir tvyro pelėsių tvaikas, ir ne sausutėlaičiame smėlėtame urvelyje, kur nėra ant ko atsisėsti nei ko sukrimsti: tai buvo hobito ola, vadinasi, įtaisyta ištaigingai. Durys buvo visiškai apskritos kaip laivo liukas, išdažytos žalia spalva, o pačiame vidury spindėjo varinė rankena. Durys vėrėsi į vidaus pusę, į holą, kuris buvo panašus į tunelį, irgi labai ištaigingą ir neprirūkusį; jo sienos buvo išmuštos paneliais, plytelių grindys išklotos kilimu, palei sienas pristatyta poliruotų kėdžių ir visur prikalinėta begalės kablių apsiaustams ir skrybėlėms — mat hobitas labai mėgo svečius. Tunelis vingiavo gilyn ir ėjo beveik po kalnu — po Kalva, kaip ją žmonės vadino per daugelį mylių aplinkui,— abiejose tunelio pusėse buvo daugybė nedidelių apskritų durelių. Hobitas ne-mėgo lakstyti laiptais: vonios, miegamieji, rūsiai, podėliai (begalės podėlių), rūbinės (jų irgi turėjo keletą), virtuvės, valgomieji buvo tame pačiame aukšte, ir visur patekdavai iš vieno koridoriaus. Geriausi kambariai įėjus buvo po kairei, nes tik jie turėjo langus — giliai kalvoje žibančius apskritus langelius su vaizdu į sodą ir pievas, kurios driekėsi pakalnėn ligi upės.

Čia gyveno labai pasiturintis hobitas, pavarde Beginsas. Beginsai gyveno Kalvos apylinkėse nuo neatmenamų laikų, ir žmonės juos didžiai gerbė ne tik todėl, kad jie buvo turtingi, bet ir dėl to, kad niekuomet nesivėlė į jokius nuotykius ir nebuvo iškrėtę ką netikėta: visada nė nesiteiravęs galėjai atspėti, ką kuris Beginsas pasakys vienu ar kitu klausimu. Tačiau šioje istorijoje papasakosime, kaip vienas hobitas iš Beginsų šeimos vis dėlto įsipynė į nuotykį ir pasijuto bešnekąs ir elgiąsis taip, kaip iš jo nebūtum galėjęs tikėtis.

Gal dėl to jis neteko kaimynų pagarbos, bet užtat įgijo... beje, patys pamatysite, ar galų gale jis įgijo ką nors, ar ne. Mūsų hobito motušė... beje, o kas tas hobitas? Manyčiau, jog apie hobitus reikia papasakoti smulkiau, nes šiais laikais jie pasidarė didelė retenybė ir šalinasi Aukštaūgių Giminės, kaip jie vadina mus, žmones. Hobitai — nedidukai, žmogui maždaug iki pusės, ir mažesni už barzdočius nykštukus. Hobitai — bebarzdžiai. Jie neturi nieko stebuklinga, nebent geba greitai ir tylutėliai pranykti, kai išgirsta maknojant kokį didžiulį nevėkšlą kaip aš ir tu, nes tie nelyginant drambliai viską griauna aplinkui, kad net per mylią girdėti. Hobitai — storais pilveliais; jie rengiasi ryškiais drabužėliais (paprastai žaliais ir geltonais); batų nenešioja, nes jų kojos iš prigimties turi storus odinius padus ir apžėlusios tankiais šiltais rudais gauriukais, galvos irgi, bet jos būna garbanotos; hobitų rankos su ilgais mikliais tamsiais pirštais, veidai geraširdiški; jie juokiasi sodriai, tarytum iš pilvo (ypač po pietų, o pietauja jie dukart per dieną, jeigu pasiseka).

Failai:

Failas	Failo dydis	Parsisiųsta
Dž. R. R. Tolkinas "Hobitas, arba ten ir atgal"	1131 Kb	0