“Valentina“ - tai vienas ryškiausių A. Vaičiulaičio romanų meilės tema, parašytų iki karo. Kūrinyje nėra ryškių įvykių grandinės, kuri betarpiškai liestų veikėjus ir būtų su jais susijusi , taip pat ir veikėjai neįtakoja romano įvykių eigos, tačiau čia visas dėmesys skiriamas jausminiam veikėjų santykiavimui su daugybe reiškinių iš karto. Išryškėja ypač gilus ir rafinuotas A. Vaičiulaičio žmogaus savojo “ aš “ pajautimas, į kurį, atrodo, sutelpa visas aplinkinis pasaulis. Siekdamas atskleisti intensyviai jaučiančio ( mylinčio ) žmogaus emocinio pasaulio kitimą, išorinės , žmogų supančios aplinkos poveikį jo vidinio pasaulio, jausmų kaitai, A. Vaičiulaitis romane akcentuoja akimirkos įspūdžio galią. Galėtume sakyti, jog čia jis artimas impresionistams.
Svarbiausias romano herojus - Antanas ypač jautrus kiekvienai jį supančios tikrovės detalei, kiekvienam savo nuotaikos niuansui. Net mažas jį supančios tikrovės pasikeitimas atsiliepia jo viduje, pažadina jausmą. Visą romaną tarsi “ gaubia “ nuojauta. Daiktai ir reiškiniai slepia mistiškas prasmes, veikėjai tarsi gyvena simbolių pasaulyje, kur kiekviena dalelė juos supančios aplinkos ir jie patys ( Antano ir Valentinos meilė ) tampa amžinybės atspindžiais.
Antano atmintyje vaizdas atgyja kaip begalės kadrų iš kino filmo juostos : vaizduotėje išlikusius fragmentus jis dėlioja tarsi atskirus paveikslėlius iš pabirų mozaikos gabalėlių. … Už rugių augo laukinė obelis, < … > po ja stovėjo aną vakarą, grįždami iš kunigo Motiejaus, Antanas ir Valentina < … > Valentina laužė obels ūgį, kurį vadino vilku, ir rodė savo tėviškę: “ Tenai prie ežero - mūsų namai “… Antano sąmonėje atsiveria mistiškas momentas - jis ir Valentina stovi po obelimi. Laukinė obelis lietuvių mitologijoje - pasaulio modelio simbolis; bernelio ir mergelės, besišnekučiuojančių po obelimi, motyvas lietuvių liaudies dainose turi kosmogoninę prasmę : simbolizuoja pasaulio atsiradimą. Krikščioniškoje tradicijoje tai taip pat reikštų visa ko pradžią - pirmieji žmonės - vyras ir moteris rojuje. Belaužianti nuo obels ūgį Valentina - tarsi pirmoji moteris - Ieva, skinanti uždraustą vaisių nuo pažinimo medžio. ( Valentina nuskina medžio ūgį - tarsi neleidžia medžiui augti į viršų, bando užkirsti kelią jam stiebtis į aukštyn - tai tarsi Valentinos ir Antano meilės likimo metafora ) Šia prasme rašytojas kuria savotišką nuorodą vėlgi į visa ko pradžią - į žmogaus išvarymą iš rojaus. Obelis - tai tarsi sava sfera, jauki ir pažįstama : … Ligi obels Antanui viskas buvo sava … Peržengus jos ribą atsiveria svetima, nepažįstama ir baugi plotmė: ..Atrodė, kad už šakų ir kamienų tankmės būtų kitas pasaulis, kiti žmonės, kiti balsai, pas kuriuos nyku ir drovu įžengti… Iš tikrųjų, Antanas tampa lyg pažinimo vaisiaus paragavęs pirmasis vyras, besidrovintis savo nuogumo, savo jausmų.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Akimirkos įspūdžiai A. Vaičiulaičio romane “ Valentina “. Emociniai virpesiai bi | 8 Kb | 4 |
Akimirkos įspūdžiai A. Vaičiulaičio romane “ Valentina “. Emociniai virpesiai bičių kopinėjimo scenoje