“Metus” Kristijonas Donelaitis kūrė sukaupęs didelę gyvenimo ir poetinio darbo patirtį. Rašė ilgai ir įdėjo į šį darbą savo sielos dalelę. “Metai” - keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį. Manau, kad Kristijonas Donelaitis tapė šį margaspalvį paveikslą remdamasis tikrais įvykiais. Gali būti, kad autorius glaudžiai bendravo su baudžiavos prispaustais lietuviais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti to meto žmonių gyvenimo atspalvius: rūpesčius ir linksmybes, darbus ir gėrybes, būtį ir buitį. Štai šiuos įvykius ir vaizdavo K. Donelaitis savo kūrinyje “Metai”.
Ponų priespauda sunkiai slėgė baudžiauninkų gyvenimą, todėl šie džiaugėsi nepaprastai retomis linksmybių akimirkomis. Vieni vargai ir rūpesčiai temdė būrų nuotaiką. Ne dažnos linksmybių akimirkos būdavo susietos su gamta, kadangi žmonės buvo susilieję su ja. Malonu stebėti, kaip gamta bunda, keliasi, viskas, kas buvo sušalę atgyja, pradeda naują gyvenimą. “Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė, Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė”. Paprastas žmogus - valstietis džiaugdavosi nuostabiais vaizdais. Iš atsigaunančių, grįžtančių gyvūnų galime išskirti gandrą ir bitiną. Gandras “gaspadorius” kimba į darbą nelaukia nieko. Bitinas taip pat: “<...> šeimyną savo pabudint, Ir prie darbo siųst ką pelnyt ir užmiršo.”
Šie du gyvūnai simbolizuoja darbą ir gėrį. Atbundant gamtai, atgyja ir garsai. Iš visų garsų simfonijos poeto ausiai maloniausia lakštintgala, kurios skardus balselis skamba K. Donelaičio širdyje. Autorius mano, kad tai Dievo dovana, kuria reikia gėrėtis ir džiaugtis. “Metuose” gana dažnai galime pastebėti, kad autorius beveik viską sieja su religija. Manau, kad taip yra todėl, kadangi Kristijonas Donelaitis buvo pastorius ir sakė pamokslus bažnyčioje.

Ką vaizdavo Kristjonas Donelaitis?