“Radauskas yra turbūt vienintelis lietuvių poetas, kuriam apibrėžti nepadeda jokie įprastiniai kontekstai iš mūsų literatūros arba idėjų istorijos ir jokie apmąstymai apie didžiąją tremties katastrofą, mūsų tautos likiminę kryžkelę ir panašiai.“( R. Šilbajoris ). Gimęs Radauskas 1910 m. Krokuvoje. Vaikystė prabėgo Aukštaitijoje. Baigė Panevėžio mokytojų seminariją, studijavo Vytauto Didžiojo universitete.Didžioji jo kūrybos dalis parašyta ir išleista JAV, kur poetas ir mirė 1970 m.
Radauskas kartu su Škėma priskiriami vyresniųjų kartai. Pagal savo amžių jis būtų tarp romantikų ir žemininkų, bet nėra nei toks , nei anoks. Kūryboje jis galbūt artimas impresionistams. Iš impresionistų jis perima pagrindinius principus : įspūdinga akimirka, judesys, spontaniška tikrovės sąsaja su fantazija ; laisvas gamtos pasaulio gyvenimas; perteikimo grožis - spalvos, garsai. Kaip ir impresionistai, Radauskas poezijoje ieško naujų grožio derinių. Poezijoje jis tarsi fiksuoja akimirką, bet ji yra ne išgyvenimo, o matymo akimirka (aš matau...) Kaip kūrėjas Radauskas yra absoliučiai antijausmiškas. Jo vizija ekspresionistinė, regėjimo įspūdis deformuotas. H.Radauskas - grynosios poezijos kūrėjas. Jis nepaiso istorinio laiko ir nepalankių aplinkybių. Jis - poetas. Meno ir tikrovės santykis skaudino neoromantiką Aistį (skausmas jam buvo pagrindinė kūrybos versmė). Tuo tarpu Radauskui tai - pagrindinė vaizduotės žaismės medžiaga. Tverdamas grožį, Radauskas kuria tokį efektą, lyg jis žaistų. Poetinį stebuklą Radauskas kuria be kančios. Čia vien džiaugsmas. Jis panyra į savo susikurtą grožio erdvę ir džiaugiasi, jog gali joje kurti. Kūrybos, meno pasaulis įsibrauna į gyvenimą ir jį sujaukia, dviejų pasaulių susiliejimas tampa chaotišku ir stebuklingu, eilėraštis tuomet kupinas paslaptingų vaizdų, ekstzės (dvasios kalba nesąmones, krūmai beprotiškai čiulba, lakštingala isterišku balsu juokiasi, fanatiški gėlių miškai) . Radausko viso meno esmė yra stulbinti. Iš literatūros srovių , mitų, juos maišydamas, tarsi alchemikas, tikėdamasis sukurti naują, dar nepažintą medžiagą,kurią naują , savitą kūrybinį pasaulį. Šiame nuolatiniame kūrybos procese veikia iš skirtingų kultūrų, literatūros tekstų atėję personažai : sirenos, neregiai, muzikantai, jūreivis, lekiantis olandas, undinės…Visa tai jis įveda į žaidybišką ir fantastišką savo poetinį pasaulį. “Radauskas yra stačiai apvaigęs Europa. Tradicine, amžina Europa, jos pastatais ir muziejais, jos viduramžiais ir ypač - Renesansu - ir dabartimi .” (T. Venclova)
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Orfėjo tema H. Radausko poezijoje | 9 Kb | 1 |
Orfėjo tema H. Radausko poezijoje