Vytautas Mačernis (1921- 1944) visą trumpą savo gyvenimą paskyrė žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimui. Jis gilinosi į tokius sudėtingus būties klausimus kaip: kodėl jis gyvena Žemėje ? Kokia žmonijos misija joje ? Kodėl egzistuoja pasaulis, kupinas kančios, skausmo ir neapykantos. Jam pačiam teko tą skausmą išgyventi. Būdamas jautrios sielos, poetas negalėjo likti abejingas Lietuvą ir visą pasaulį sudrebinusiems įvykiams: pirmajai sovietinei okupacijai, vėliau fašistinės Vokietijos įsiveržimui, galiausiai antram pasauliniam karui, nusinešusiam tiek gyvybių. Todėl nenuostabu, kad jo poezijoje vyrauja niūri nuotaika, tamsios spalvos, pasaulio atšiaurumo tema. Ypač šia nuotaika persmelktas ,,Vizijų” ciklas, kur pasaulis įvardintas pikto vakaro, klajoklio vėjo, erdvėje pasiklydusio klajūno paukščio įvaizdžiais. Vytautui Mačerniui būdinga egzistencialistinė pasaulėjauta, kurios įdomiausias atstovas Vakarų Europoje Albertas Kamiu ir jo kūrinys ,,Svetimas”. Egzistencialistai teigia, kad žmogui jį supantis pasaulis priešiškas ir nepažinus, kad kad jame nieko nėra pastovaus, o asmenybė pasmerkta kovai, kančioms ir galiausiai pražūčiai. Tai patvirtina ir V.Mačernis.
Tačiau Mačernis nėra egzistencialistas. Jis tik nagrinėjo tuos pačius būties klausimus, kaip ir šios filosofinės krypties atstovai. Ypač ryškiai jaunojo poeto kūryboje atsispindi pagrindinė egzistencializmo tema – kančia, nes V.Mačernio kūriniuose lyrinis subjektas dažnai nelaimingas ir kenčiantis dėl pasaulio nepažinimo. Visą gyvenimą V.Mačernis siekė pažinti ir jį supantį pasaulį, nes tik ieškodamas gali surasti gyvenimo esmę. Einant pažinimo keliu, kyla daug ir įvairių klausimų, į kuriuos atsakymai ne visada surandami. V.Mačernis – vienas labiausiai klausiančių Lietuvos poetų. Klausimai būdingi visai jo lyrikai.
Klausimai ,,Metų” sonetuose
Nemažai sonetų parašyti nepaisant pagrindinių taisyklių, kurios būdingos šiai poezijos rūšiai – keturiolika eilučių, aiški mintis, jos užuomazga ir pabaiga su apibendrinimu bei išvada. O Vytauto Mačernio sonetuose pagrindinė mintis dažnai paslėpta, neaiški, tęsiasi per visą sonetą (tai rodo strofos, arba visiškai neatskirtos, arba atskirtos ne taškais, o kableliais, pavyzdžiui, septintajame rudens sonete). Dažnai sonetas baigiasi be pagrindinės išvados ar apibendrinimo. Tai parodo ir savita skyryba – nemažai sonetų pasibaigia ne tašku, o daugtaškiu arba klaustuku. Daugtaškis parodo, kad sonete ne viskas išsakyta, kad daugiau pasakyti ar išsiaiškinti neįmanoma. Klaustuku besibaigiantis sonetas rodo, kad lyrinio ,,aš” eita ieškojimmų keliu, tačiau atsakymai taip ir nesurasti. Dažnai lyrinis subjektas ieško atsakymų, žinodamas, kad tiesos neras. Kartais poetas sulieja šių abiejų skyrybos ženklų reikšmes – tinka tiek klaustukas, tiek daugtaškis. Pavyzdžiui, dvidešimt aštuntajame žiemos sonete.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 V. Mačernis - klausiantis poetas | 8 Kb | 12 |
V. Mačernis - klausiantis poetas