Kazys Binkis gimė 1893 m. lapkričio 4 d. šiauriniame Lietuvos pakrašty – netoli Papilio miestelio esančiame Gudelių sodžiuje. Palei pat jį vinguriavo Rovėjos upeliūkštis, kurio pelkėtomis pakrantėmis driekėsi šilas. Vėliau poetas sakėsi, kad jo vaikystė iki keturiolikos metų prabėgusi parovėjy ir šilely. Naktigonių laužai, spiečiais į juodą nakties dangų lekiančios žerplėjančios kibirkštys, duslus supančiotų arklių šuoliavimas ir prunkštimas, drebulį varantys kaimo bernų pasakojimai apie velnius, raganas ir nutrūktgalviškas numirėlių išdaigas ilgam įsmigo į guvų berniuko protą. Vėliau su ironija poetas pastebėjo, kad vaikystėje “be galo mėgdavau gaisrus ir vaiduoklius”. Slėpiningą vasaros naktų vėsa, garsai ir spalvos ryškia gyja vėliau nusidriekė per visą K. Binkio lyriką. Net ir tada, kai jis kandžiai šaipėsi iš žydrųjų vaikystės svajonių ir savo švelnios gimtinės spalvomis alsuojančios poezijos, vasaros naktys jam žėravo kaip šviesus ir tolimas sapnas.
1908 m. rudenį Kazys Binkis jau Kaune. “Saulės” mokytojų kursuose jis išsiskiria iš savo bendraamžių būrio oria laikysena, elgsena ir apsiskaitymu. Jo mokytoju “Saulės” kursuose buvo įžymus pedagogas, vadovėlių autorius Juozas Damijonaitis, raginęs domėtis gimtąja kalba, rinkti tautosaką, bandyti jėgas literatūroje. Vasaros mėnesiais K. Binkis grįždavo į gimtąjį Gudelių sodžių. Vėl su kaimo bernais jodavo nakties ar vėsių žvaigždėtų naktų prieblandos valandomis, žvelgdamas į mėnulio sidabru užlietas rasotas laukų tolumas, poetas kūrė nuostabiai vaiskią savo jaunystės lyriką.
Aštuoniolikmetis K. Binkis jau gerai valdo žodį, sklandžiai eiliuoja, jam nereikia, kaip kai kuriems XIX a. pabaigos eiliuotojams, norint surimuoti eilutę, kabinėti parazitinius žodžius, mėtyti skiemenis. K. Binkio frazė laki ir muzikali, nors poetas jau bando maironiškos intonacijos monumentalumui priešpastatyti šnekamosios kalbos žodyną ir ritmą. Jaunasis K. Binkis į lietuvių lyriką atnešė nežabotą jaunystės džiaugsmą, gyvybe ir jėga plazdantį entuziazmą, saulėtu pavasariu alsuojantį žodį. Žemės pabudimas jį džiugina taip natūraliai ir gaivališkai, tarsi pavasarį stebėtų pirmą kartą.
K. Binkis savo jaunystės lyrika ne tik praplėtė lietuviškojo lyrizmo horizontus, supoetino iš pažiūros pačius proziškiausius reiškinius, kaip “marguojanti banda žalų ir palšų drūtasprandžių galvijų”, arba kaip “kelniūkštes ligi kelių vaikai atsiraitę suvirto valkoje į klykiančią krūvą”, bet ir patobulino lietuviškojo eilėraščio garsinę instrumentuotę, jo muzikinį skambesį. Mėlynumo ir žalumo bangos čia pulsuoja tarsi jūrų potvyniai ir atoslūgiai anksčiau neregėtų spalvų intensyvumu.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Žodžių žaismas K. Binkio poezijoje | 109 Kb | 0 |
Žodžių žaismas K. Binkio poezijoje