Sunki darbo savaitė buvo beeinanti į pabaigą, buvo ketvirtadienis. Mano galvoje jau kunkuliavo mintys kaip turiningai praleisti savaitgalį. Tėvai pasiūlė važiuoti kažkur į Aukštaitiją, prie ežerų, aš sutikau, nes kitų planų neturėjau, o ir pasimaudyti norėjosi po ilgo trūnijimo namuose. Jau grįžęs iš mokyklos, penktadienį, suskubau krautis daiktus ir po valandos mes išvykome. Kaip įprasta mūsų šeimoje per keliones kyla visokiausių barnių, šis kartas taip pat nebuvo išskirtinis. Tai mažajam broliukui neįdėtas ne tas drabužis, tai kažko nepaėmėme ir t.t. Aš pasistengiau tėvus nuraminti ir man tai pavyko. Nutaisiau gerą kelioninę nuotaiką ir važiuodamas skaičiau knygą, ir svajojau apie šaltą ežero vandenį ir kaitrią saulę. Pradžia, galiu pasakyti, buvo visai nebloga.
Aš iš karto tikėjausi gerai praleisti savaitgalį. Atvažiavus į vietą, mūsų jau laukė mano tėvo brolio šeimyna. Jie jau buvo išsikepę šašlykus ir vakare visi skaniai pavalgėme. Nors jau buvo vienuolika valandų vakaro, tačiau aš ir mano tėtis šokome į ežerą maudytis. Prisimenu, jog pirmas įspūdis, įkišus koją į ežerą, buvo nekoks, kažkaip labai jau šaltas jis man pasirodė. Tačiau vėliau pripratau, ir man visai tai patiko. Pati pirmoji diena, tiksliau tik vakaras, buvo visai neįsimintina, tačiau gerai praleista.
Nuėjome gulti vėlai, o žadėjome keltis anksti. Ryte, apie septintą valandą aš netikėtai pabudau (matyt vidinis laikrodis suveikė, juk tokiu metu ir keldavausi darbo dienomis), pažiūrėjau į laikrodį ir norėjau miegoti toliau, tačiau mano šeimyna nusprendė keltis. Aš visą savaitę buvau anksti kėlęsis, todėl nutariau pasilepinti ir pamiegoti. Pabudau vienuoliktą valandą, kada jau visas namas buvo tuščias, nes visi buvo jau senai išsibėgioję. Buvau tikrai gerai išsimiegojęs ir vien tai man pakėlė nuotaiką. Į kelionę buvome pasiėmę nemažai maisto, todėl pabudęs užsimaniau nuo stalo nugriebti kokį skanėstą. Suvalgiau keletą sultingų obuolių, gurkštelėjau šiek tiek mineralinio vandens ir išėjau laukan.
Vien jau mintis, kad ryte atsikėlus galima maloniai atsigaivinti įšokus į ežero vandenį kėlė man didžiausią džiaugsmą. Nuėjau prie kranto, saulė jau buvo aukštai pakilusi, o vanduo akinamai blizgėjo. Įkišau koją ir vėl pajutau šaltį. Tai kažkoks sunkiai paaiškinamas dviprasmiškas jausmas: ir nori nerti į vandenį, atsigaivinti, tačiau ir bijai, vanduo vis dėlto ne toks kaip duše. Be abejo, paskui pripratau, vanduo pasidarė šiltas šiltutėlis ir ištisą valandą kiurksojau ežere. Dar ilgai galima būtų pasakoti kaip žaidžiau tenisą, krepšinį ir kitais būdais smagiai leidau laiką, tačiau vienas dalykas tapo labai įsimintinas po kelionės.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Savos kūrybos novelė "Saulės smūgis" | 7 Kb | 6 |
Savos kūrybos novelė "Saulės smūgis"