Ar galiu jums, pone, pasiūlyti savo paslaugas, nerizikuodamas būti įkyrus? Bijau, kad kitaip nesugebėsite susišnekėti su garbinguoju gorila, valdančiu šios įstaigos likimus. Jis kalba tik olandiškai. Jei nepatikėsite man savo reikalo, jis nesusiprotės, kad norite džino. Na, štai, drįstu tikėti, jis mane suprato; šis linkčiojimas galva turi reikšti, kad mano argumentai jį įtikino. Jis iš tikrųjų nuėjo atnešti džino, net nuskubėjo su išmintingu lėtumu. Jums pasisekė, jis nesuurzgė. Kai jis atsisako aptarnauti, jam pakanka tik urgztelėti, ir niekas nieko nebereikalauja. Paisyti tik savo nuotaikų - tai didžiųjų žvėrių privilegija. Bet aš einu, pone, buvo malonu jums pasitarnauti. Dėkoju, priimčiau jūsų kvietimą, jei žinočiau, kad jūsų nevarginsiu. Jūs pernelyg geras. Tai aš pasistatysiu savo stiklą šalia jūsiškio.
Jūs teisus, jo nešnekumas pritrenkiantis. Tai pirmykščių miškų tyla, panaši į patranką, užtaisytą iki žiomens. Kartais stebiuosi mūsų tyliojo bičiulio užsispyrimu pūstis prieš civilizuotų kraštų kalbas. Juk jo amatas priiminėti įvairių tautybių jūreivius šiame Amsterdamo bare, kurį jis, beje, nežinia kodėl pavadino "Meksiko Sičiu". Ar jūs nemanote, kad turint tokias pareigas tiesiog nepatogu būti tokiam nemokšai? Įsivaizduokite kromanjonietį, apsigyvenusį Babelio bokšte! Jis kankintųsi svetimoje vietoje. Bet šis - ne, šis nesijaučia tremtiniu, eina savo keliu, niekas jo nejaudina. Viena iš retų frazių, kurią girdėjau iš jo lūpų, skelbė, kad tai reikia priimti arba atmesti. Ką reikia priimti arba atmesti? Be abejo, patį mūsų bičiulį. Prisipažinsiu, mane traukia tokios vientisos būtybės. Kai iš pašaukimo ar pagal profesiją esi daug mąstęs apie žmones, kartais imi ilgėtis primatų. Jie bent neturi slaptų minčių.
Tiesą pasakius, mūsų šeimininkas keletą jų turi, nors ir puoselėja jas nesąmoningai. Nesuprasdamas to, kas prie jo sakoma, jis tapo nepatiklus. Todėl jo išraiška nuolat būna niūriai rimta, tarsi jis įtartų kad taip žmonių, šiaip ar taip, ne viskas einasi sklandžiai. Dėl tokio jo nusiteikimo sunku su juo užvesti kalbą apie ką nors kitą, ne apie jo amatą. Pažvelkite, pavyzdžiui, į galinę sieną, virš jo galvos, Į tą tuščią stačiakampį, kur anksčiau kabojo paveikslas. Ten iš tiesų kabojo paveikslas, ir nepaprastai įdomus, tikras šedevras. Tai va, aš buvau, kai namų šeimininkas jį įsigijo ir kai pardavė. Abiem atvejais jis tai darė su tuo pačiu nepasitikėjimu, keletą savaičių gromulavęs. Šiuo požiūriu reikia pripažinti, kad visuomenė kiek pagadino nuoširdų jo prigimties paprastumą.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Alberas kamiu "Nuopuolis" | 124 Kb | 3 |
Alberas kamiu "Nuopuolis"