www.spargalkes.lt

1
Kas išminties grąžtu prasmės žemčiugan smigo,
Svarbiausios paslapčių gijos dar neaptiko:
Ilgai kąlbėjo jie apie dangaus tiesas,
Bet po tuščių šnekų visi ramiai užmigo.

2
Tasai, kuriam nebėr šioj žemėj paslapčių,
Kuris išmintimi iškilo lig žvaigždžių
Suglumo priblokštas, suvokęs esmę Tavo,
Ir - kaip dangaus taurė - palinko nuo minčių.

3
Ar jaunas tebesi, ar daug nugyvenai,
Po vieną mes visi išeisim iš čionai.
Paskui ateis kiti - ir vėl turės išeiti, -
Nė vienas šioj šaly nebūna amžinai.

4
O Tu, kurs molį man maišei! Ką man daryti?
Kurs nulipdei mane gražiai! Ką man daryti?
Dorybes, kiek turiu, ir nuodėmes visas
Tu pats man ant kąktos rašei - ką man daryti?

5
Gražuolėms Tu liepei šypsotis ir dainuoti,
O kenčiantiems liepei iš sielvarto dejuoti.
Tu duodi per mažai mums džiaugsmo, bet gana,
Nes tūkstančiams kitų tiktai vargus Tu duodi.

Failai:

Failas	Failo dydis	Parsisiųsta
Omaras Čhajamas "Rubajatai"	31 Kb	0