Marius Katiliškis (Vaitkus) gimė 1915 m. (kai kur nurodoma 1914 m.) Gruzdžiuose prie Šiaulių. Jam būnant dar vaikui tėvai įsigijo žemės Katiliškių kaime, čia pradėjo ūkininkauti. Taip atsirado ir Mariaus Vaitkaus pravardė - Katiliškis. Šeimoje buvo 11 vaikų, jis - devintas. Skirtingai susiklostė jų likimai: vyriausias brolis ištremtas, 4 seserys liko tėviškėj, 4 broliai emigravo. Tėvai mirė beveik vienu metu, praėjus dešimtmečiui po karo. Marius buvo labai gabus. Jau penkerių mokėjo skaityti, beganydamas labai pamilo gamtą, paaugęs apsodino medžiais tėvų sodybą. Mėgo piešti, drožinėti. Mokyklą lankė Žagarėje. Baigęs progimnaziją ir atitarnavęs kariuomenėje, Katiliškis dirbo Pasvalio bibliotekoje vedėju. Čia susitiko "Miškais ateina ruduo" prototipus. Vedė mokytoją E. Avižuonytę, tačiau prasidėjo karas ir jo eigoj jiems teko trauktis kartu su vokiečiais į Vakarus. Žmona pasimetė ir, klaidingai sužinojus apie Katiliškio mirtį, sukūrė naują šeimą. Katiliškis labai išgyveno, skausmą išliejo kūrybą. "Prasilenkimo valanda". Besitraukdamas Katiliškis pateko į anglų nelaisvę, pabėgo, pateko į prancūzų zoną. Čia susitiko su Jonynu, apsivedė su Z. Nagyte (Liūne Sutema).
1949 m. emigravo į JAV. Dirbo kur papuolė: baldų komise, pianinų fabrike, parduotuvėje. Laisvalaikiu piešė, drožinėjo, kūrė. Sulaukė sūnaus Sauliaus. "Užuovėja" 1952 m. Pradėjo statyti namus, vėliau nusipirko kapines. "Miškais ateina ruduo" - 1957; "Išėjusiems negrįžti" - 1958. Paskutinis romanas nebaigtas - "Pirmadienis Emerald gatvėje". Visą gyvenimą dirbo sunkiai, bet taip ir neprasigyveno… Paskutiniu gyvenimo laikotarpiu kartu su žmona dirbo Kazimieriečių pensione. Visą gyvenimą, o ypač 2 - ąją jo pusę persekiojo ligos. Gangrena, kepenų cirozė, vėžys.
“Užuovėja”. Tai novelių romanas. Vaizduojamas tarpukario metų Aukštaitijos kaimas, žmonės, ūkio darbai per keturis metų laikus. Pirmoji novelė “Lietus”. Į ją telpa visos likusios vienuolika novelių. Tai įvadas į kūrinį. Novelę sudaro dvi skirtingos dalys - lyrinė (autorius atveria kūrybinio sumanymo paslaptį, pradinius impulsus) ir epinė. Suvokiame jog skaitysime prisiminimus. Autorius vaizduoja savo antrininką Antaniuką, jaunystėje išėjusį užkuriom iš Gružiškių į Pavirsnes. Po daugelio metų jis grįžta į gimtinę pasisvečiuoti. M.Katiliškis renkasi tokį vaizdavimo principą, kuris leistų “nepastebėti” istorinio laiko dinamikos ir uždarytų jo kaimą cikliniame metų laike. Metų laikai, kaip ir paros dalys, turi savo amžinąjį ritmą: gimimą - mirtį - prisikėlimą.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 M. Katiliškis | 6 Kb | 15 |
M. Katiliškis