1. Neapykanta - kaip emocinė potencija. 2. Genamas savisaugos instinkto, pagraužtas reliatyvizmo kirmino, pasiklydęs konformistinių poelgių tankmėje, kompleksų slegiamas ir išsigandęs žmogus labai mielai glaudžiasi prie tų, kurių pusėje yra jėga, o su ja ,žinoma, ir prievarta. 3. Kodėl taip dažnai tuos, kurie savo vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras paliekame nejudinę, priimame juos kaip savaime privalomus, lyg pats Dievas juos tokius būtų siuntęs? 4. Viskas priklauso nuo to, kiek tu esi savyje išsaugojęs žmoniškumo, kiek sugebi pajusti menkiausius smurto pasireiškimus ir kiek tavyje yra natūralaus poreikio tam smurtui priešintis. 5. Didžiulė simpatija kito žmogaus taurumui, mokėjimas persiimti jo kančią, pajusti jo emocijos virpėjimą, baimė jį įskaudinti ar paniekinti, kartu jam nepataikaujant ir pačiam nevaidinant.
6. Žmogaus jautrumas toli gražu nėra pavaldus blaiviam apskaičiavimui. Jo neužslopinsi ir nenutildysi proto argumentais, jis maitinasi kitu jautrumu ir intuityviu suvokimu, kad bent kiek palengvinti kito dalią. 7. Jautrumo aspektas - sugebėjimas baisios asmeninės nelaimės akivaizdoje nepasiduoti niekingam kitų kaltės ieškojimui, kurio kartais - kaip priešingu jausmu - bandome amortizuoti slegiantį skausmą ar neviltį, kitaip sakant, pasilengvinti savo dalią, perkėlus jos gabaliuką ant kito pečių. 8. Tik spontaniškas ir aktyvus nenuolankumas, kylantis iš savo teisumo supratimo, gali laimėti dvikovą su smurtu. 9. Žmoniškumą J. Aputis laiko patikimiausią vertybę, kurią mes turėtume išsaugoti ir perduoti ateities kartoms, nes galbūt tik žmoniškumas tarp judėjimo ir pamišimo sutraukytų dienų ir naktų ir bus tas akmuo, prie kurio trupinių bliaudamas kada nors šliesis žmogus? 10. "Subtilus stiprumo įtaisas" geriausiai ištobulina nuolatinius savo praeities apmąstymus ir pastovi reikšmė aukščiausiais humanizmo kriterijais matuoti visus sąmoningai ar nesąmoningai žengtus žingsnius.

Žmoniškumas šiolaikinėje lietuvių literatūroje pagal J. Aputį. Tezės