www.spargalkes.lt

K.Donelaitis paliko ne tik savo kūrybą, bet ir nemirštamą asmenybės žavesį. Poetas K.Donelaitis buvo sąžiningas žmogus. Jis buvo puikus mechanikas, padaręs tris gražius klavesinus ir fortepijoną, mikroskopą ir daug visokių kitų dalykų. Donelaitis statė Tolminkiemio bažnytėlę būsimųjų laikų atminimui. Įtaisė joje nedidelius viduramžių kambarinius vargonus. K.Donelaitis - ne tik veiklos, bet ir intelekto žmogus. Jis gilinosi į didžiųjų praeities mąstytojų mintis, stengėsi susivokti pasaulyje ir savyje. Poetas bjaurėjosi, kad kalbos dažniausiai sukasi apie pajamas, jų padidinimą, o rimta, dievobaiminga kalba vis tylesnė. Jautria, aistringa prigimtimi svilino poetas veidmainius, gobšuolius ir dykinėtojus tiek gyvenime, tiek kūryboje. Smerkdamas lėbautojus ir šykštuolius, poetas buvo taupus, neigiąs palaidas pramogas ir linksmybes, manė, jog pastorius turi būti moraliniu pavyzdžiu kitiems.

Poetas tvirtai laikėsi moralinių nuostatų, nuolat tramdė savo prigimties karštį, polėkius ir aistras. Į gyvenimą žvelgė su menininkams būdingu sielos jautrumu, neretai poetiškai sutirštindamas spalvas. Poetas nebuvo tik kabinetų ir knygų žmogus. Jis stebėjo gyvenimą, gilinosi į ūkio reikalus. Donelaitis sielojosi dėl jaunimo ateities, lietuvių tautos, jos kalbos likimo rytų Prūsijoje. Lemiamą vaidmenį čia turėjo mokykla, o taip pat lietuvių kalbą moką ir mylį pastoriai. Gimtąja kalba poetas sakydavo pamokslus, bendraudavo su parapijos žmonėmis, rūpinosi mokyklų būkle.

Poetas buvo paprastas, nuoširdus, atviras, tiesaus būdo žmogus, nevengiąs pasakyti teisybės žodžio, stengėsi gerai ir naudingai patarti žmonėms. Vienas patraukliausių Donelaičio charakterio bruožų yra darbštumas. Visais savo gyvenimo laikotarpiais jis dirbo daug ir prasmingai. Be literatūros, muzika K.Donelaičiui buvo vienas mėgstamiausių dalykų, turėjo puikią muzikinę klausą. Mokėjo skambinti savo fortepijonu, komponavo savo tekstams melodijas.

Maždaug dešimtmetį K.Donelaitis rašė savo pagrindinį kūrinį "Metai", susidedantį iš keturių giesmių, atitinkančių metų laikus. Senąsias tradicijas "Metuose" dar yra išlaikęs kaimas. Jis grynai lietuviškas. Jame nėra kitataučių. Būrų ("viežlybųjų") paveikslais poetas teigia darbštumą, moralinį grožį. Būrai - papročių ir tradicijų saugotojai. Didžiausia materialinė vertybė, visuomenės išsilaikymo pagrindas yra darbas. Jis būtina žmogaus egzistavimo sąlyga. Poetas sukūrė nuotaikingų, šviesių darbo vaizdų (šienapjūtės vaizdas). Tokie vaizdai turėjo kelti būrų nuotaiką, žadinti geresnio gyvenimo troškimą.

Poemoje vaizduojamos ir mažos būrų šventės, pažintinės reikšmės turi aplinkos, įrankių, aprangos aprašymai. Tie vaizdai rodo dvasinį liaudies sveikumą, išskirtinas vestuvių aprašymas: tautiniai apdarai, liaudies muzika ir šokiai, dainas ir vestuvinės apeigos įpintos tarsi norint jas išsaugoti. Gindamas lietuvių kalbą ir papročius, poetas bara ir išjuokia tuos, kurie pasiduoda neigiamai kolonistų įtakai, išsižada savo kalbos. Žadindamas nacionalinę būrų savigarbą, stengdamasis apsaugoti juos nuo vokietinimo pavojaus, Donelaitis aukštino senovę. Poetas ją laikė tautybės grynumo idealu. Donelaičio kūryba, atskleidusi sudėtingus socialinius to metu santykius, kartu buvo protestas prieš lietuvių kalbos ir kultūros niekintojus. Poetui rūpi sužadinti užguitos ir paniekintos lietuvių liaudies ambicijas, savo vertės, tautinio savitumo pajautimą, kviečia pamilti lietuvišką kalbą, papročius.

Failai:

Failas	Failo dydis	Parsisiųsta
K. Donelaičio asmenybė, lietuviškumo gynimas "Metuose“	4 Kb	13