Jono Biliūno apsakyme „Ubagas“ pavaizduotas labai svarbios šiuolaikiniam pasauliui būdingos problemos. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Petras Sabaliūnas, savo išgyvenimais ir rūpesčiais panašus į daugelį iš mūsų senos kartos žmonių. Petras Sabaliūnas – žilas, geros širdies senelis, kaip ir daugelis senų žmonių, turintis savo pomėgį – bites. Senelis labai jas mėgo, gerai jomis rūpinosi ir visada kalbėjo, kad bitės geros ir paklusnios tik tada, kai „bičiuoliai nešykštūs ir vienybei gyvena“. Dėl to jis kiekvienam pasitaikiusiam žmogui nepamiršdavo medaus duoti. Bitės jam padėdavo tvirčiau žengti gyvenimo keliu ir įveikti gyvenimo sunkumus. Savo praeityje turėjęs jaukų būstą ir gražią šeimyną, vieną dieną Sabaliūnas suvokia, kad viską prarado. Atidavęs meilę, rūpestį, švelnumą savo vaikams, jis supranta labai skaudžią tiesą, kad pasenęs ir ligotas jis tampa niekam nereikalingas, net savo paties vaikams. Ir atrodo, tik vienintelės bitės ilgisi jo šilumos ir supranta jo skausmą. Suprasdamas, kad savo namuose laikomas nepageidaujamu, ir nenorėdamas būti našta, Petras Sabaliūnas išeina laimės ieškoti svetur.
Sabaliūnui nelengva susitaikyti su ubago dalia, nelengva prašyti žmonių pagalbos ir sau pačiam pripažinti, kad jam jos iš tikrųjų labai reikia. Jis suprato, kad daug lengviau duoti, kai viską turi, nei imti, kai nieko neturi. Tačiau jis neturi kitos išeities, kaip tik prašyti išmaldos. Senukas – nepaprastas ubagas. Jis ne toks kaip kiti ubagai, jis kalba apie savo skausmą atvirai, neapsimesdamas ir nevaizduodamas nelaimėlio. Jo ašaros tyros, tekančios iš širdies gilumų, o senuko žodžiai – nuoširdūs. Pirmą kartą apsilankęs svečiuose namuose, Sabaliūnas supranta, kad ubago dalia nėra jau tokia lengva, kaip jis manė. Jo akyse pasirodo ašaros. Gal iš gėdos ar iš skausmo senukas slepia savo akis, kuriose slypintis skausmas ir neviltis užgožia jo laimę, gyvenimo prasmę bei džiaugsmą.
Pasakotojas, duodamas seneliui duonos riekę, jaučiasi kaltas. Jis pajuto savyje „dalį amžinos vaikų kaltės“. Gal dėl to, kad mažai aplankydavo savo tėvus, ir tik po jų mirties suprato, kokie jie buvo jam svarbūs ir kaip jis juos mylėjo. O gal jis prisiėmė sau dalį Sabaliūno sūnaus kaltės, nes vaikystėje jie žaidė kartu, buvo geri draugai. Bet kad ir kiek skausmo Sabaliūnui suteikė jo sūnus, jis vis tiek nelaiko pykčio savo širdyje, o kaip tik savo pasąmonėje bando jį pateisinti. Skaitydami šį kūrinį mes galime pamatyti, kokie žiaurūs mes galime būti savo tėvams, ir kokie kartais atlaidūs tėvai gali būti savo vaikams. Iš šio apsakymo mes galime daug ko pasimokyti ir nedaryti tų pačių klaidų, kurias padarė senuko sūnus, ir kurias net šiuolaikiniame pasaulyje dažnai kartojame mes patys.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 J. Biliūno "Ubagas" aprašymas | 4 Kb | 31 |
J. Biliūno "Ubagas" aprašymas