Ateina Antiguonė pas Ismeną ir juodvi kalba apie brolius, apie Kreoto įsakymą. Antiguonė pareiškia, kad jos nenusilaikys jokie valdovų įsakymai. Ji pasiryžusi palaidoti Polineiką pagal šalies papročius, nors ir tektų jai mirti. Iš pradžių Antiguonė manė, kad šį žygį jos atliks kartu, bet Ismenė nuleidžia rankas teisindamasi, kad neturi tam jėgų ir valios. Ismenė dar bando aiškinti, kad jų tėvas pražuvo be garbės, išsidurdamas akis, motina negarbingai baigė kančias, broliai žuvo viens nuo kito rankos, šeimoje teliko jos dvi, moterys, ir jos taip pat gali žūti, jei nepaisys valdovo įsakymo.
Antiguonė nežada atsisakyti savo minties ir pareiškia Ismenei, kad jai nereikis jos pagalbos, nes ji viena palaidos brollį. Kreotas, kalbėdamas su sargybiniais įsako, kad Eteoklį palaidotų garbingai, pagal tradicijas, o Poloneoką, jo tikrąjį brolį, nelaidotų kapan, o paliti ant žemės paviršiaus, kad puotautų šunys. Sargybinis praneša Kreontui, kad kažkas palaidojo numirėlį, apipildamas jį nei sauja smėliu. Jiss aiškina, kad nematyti nei kirviokirčių, nei kauptuko žymių, žemė kieta, kaip uola, o lavoną dengia dulkių sluoksnis.
Sargybinis atveda Antiguonę pagauną laidojant broolį. Jis pasakoja, kad užėjo audra, o kai ji nurimo, visi sargybiniai išgirdo raudant mergaitę, kuri saujomis vėi užpylė kūną dulkėmis. Antiguonė prisipažįsta tai padariusi ir net nemėgina gintis. Ji atsako į Kreonto klausimą, kad ne Dzeusas ir ne požemių dievai jai davė tą įsakymą, kadangi jis buvo ištartas žmogaus lūpomis, ji drįso nusižengti jam nebijodama žmogaus rūstybės. Ji teigia, kad jei nebūtų palaidojus savo motinos sūnaus, jai tai būtų daug skaudžiau už mirtį. Antiguonė didžiuojasi savo poelgiu ir didžiuotųsi kiti, jei jiems liežuviai nebūtų užrišti.
Iš pradžių Ismenė prisipažįsta, jod jos abi tai padarė, bet Antiguonė kilniadvasiškumu neleidžia sesriai prisiimti tos kaltės kurią padarė ji viena. Pirmiausiais savo žodžiais, Haimonas pasiduoda tarsi, atsisako savo meilės Antiguonei ir vedybų. Kreotui tai paglosto savimeilę, kad sūnus lieka ištikimas jam. Jis teigia, kad savus auginti reikia paklusnius, paklusnūs bus ir kiti. Po valdovo žodžių Haimonas pradeda prieštarauti. Jis bando įtikinti, kad žmonės jam nuo seno Kreontą peikia, o Antiguonės žygį šloviną ir piktinasi, kad ji atlikusi šaunų žygį turi mirti, kaip nusikaltėlė. Haimono nuomonei pritaria ir Korifėjus.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Sofoklis "Antiguonė" | 6 Kb | 1 |
Sofoklis "Antiguonė"