www.spargalkes.lt

Mano manymu, kiekvienas žmogus turi savo futliarą, t.y. rėmus, į kuriuos jis įsirėmina, tačiau skirtingo žmogaus yra ir skirtingi rėmai. Futliaras - tai riba, kuri saugo žmogų nuo kvailų poelgių, tai lyg kažkokia apsauga. Tačiau kiekvienas šią ribą supranta skirtingai: ką vienas žmogus padarytų nė nesusimąstydamas prieš pasekmes, tai kitam gi tai būtų neįmanomas dalykas. A. Čechovo kūrinyje “Žmogus futliare” matome asmenybę, kuri yra suvaržyta įvairiausių taisyklių, draudimų, pareigų ir per didelių atsakomybės jausmu. Iš tiesų jis net nėra asmenybė, nes neturi savo minčių, o tik gyvena pagal kitų žmonių sugalvotus draudimus. Belikovas savo elgsena man primena senas davatkas, kurios ir pačios negali ramiai gyventi, nes yra suvaržytos Dievo baimės, bet ir kitiems laisvai gyventi neduoda.

Iš tiesų net ir XX a. pabaigoje yra daug tokių žmonių, kurie įsitikinę, kad visi jų neapgalvoti poelgiai turės nemalonias pasekmes. Toks yra ir Bielikovas, graikų kalbos mokytojas, tačiau, mano manymu, autorius specialiai perdėjo jo užsidarymą savyje, norėdamas pabrėžti, kokie juokingi iš šalies atrodo tie žmonės. Šis žmogus jaučiasi esąs visiškai nesaugus aplinkiniame pasaulyje, todėl “nori apsupti save kiautu”, kuriame jis galėtų būti vienas, todėl iš nieko nelaukti jokių negarbingų poelgių. Jis net mintis ir samprotavimus užskleidė šiame futliare: “Ir savo mintis Bielikovas taip pat stengėsi slėpti į futliarą.” Bielikovas taip elgiasi todėl, kad bijo išorinio pasaulio, ir dėt to turbūt kalta yra aplinka, kuri jį supa. Savo baimę ir nuogąstavimą šis žmogus išreiškia viena fraze: “Kad kas nors neatsitiktų.”  Savo begaliniais aikčiojimais, draudimų priminimais jis įvaro baimę net ir aplinkiniams žmonėms: “Bijojom garsiai kalbėti, siųsti laiškus, susipažinti, skaityti knygas, bijojom šelpti vargšus, mokyti rašto…”. Žinoma, kurgi žmonės gali nebijoti tokio žmogaus, kurio net išvaizda parodo, kad jis mylėti nemoka ir visuomet atrodo “tartum iš manų replėmis ištrauktas.” Manau, Bielikovas tiek įtakos savo aplinkiniams turėjo todėl, kad tie žmonės neturėjo stipraus charakterio. Jie buvo pasyvūs bei pasiduodantys kito įtaka. Tačiau mes matome ir kitą žmogų, mokytoją Kovalenką Michailą Savičių, kuris neišsigąsta šio tirono ir gali jam išsakyti tai, ką jis mano: “<…> nesuprantu, kaip jūs galit kęsti tą skundiką, tą šunsnukį.”, “Aš doras žmogus ir su tokiu ponu kaip jūs nenoriu kalbėti. Aš nemėgstu skundikų.” Aš manau, kad būtent šis Kovalenkos maištavimas prieš Belikovą ir suardė jo ramybę, jo futliarą. Žmogus, kuris buvo užsidaręs “savame kevale”, dabar pereina į tikrą futliarą, iš kurio jis jau niekuomet nebeišeis.

Failai:

Failas	Failo dydis	Parsisiųsta
A. Čechovas "Žmogus futliare". Pamąatymai. Interpretacija	4 Kb	2