NAMAI. Šalteikių Šalteikis simbolizuoja senąją krikščioniškąją religiją, tautiškumą, papročius, valdžią - socialinį teisingumą, dorovę. Tautrimienė atsiveža kitokius papročius. Namai pasižymi senumu. Viskas, kas ateina, ateina iš aplinkinio pasaulio (Tautrimai). Nuo laiko apsisaugoti negalima. Vyksta ginčai dėl papročių (sakytojo). Sakytojo nebuvo. Laikas pakoregavo. Į namus atėjo naujas paprotys. Troba sukrypusi. Taip lietuvininkus įsivaizduoja kitos valstybės. Šalteikių Šalteikis saugojo senąsias vertybes. Naujausius laikus daugiausia atspindi Vilius. Šalteikių namuose nebuvo keliami klausimai. Vilius nenori automatiškai perimti vertybių. Vilius pradžioje perima kai kurias vertybes (be dorovinio turinio). Šokiai - naujas dalykas. Visa tai nereikalinga, nes be prasmės. Senieji lietuvininkai nekeldavo klausimo, kas lietuvininkuose gerai, o lietuvininkuose blogai. Vilius didžiuojasi, kad jis tokio ūkio savininkas. Jis atsiduria neaišku kur, nes jis perėmė ne visas vertybes. Jis pasidaro labai nesaugus. Asmenybės degradavimą rodo ištvirkimas, melavimas, prasiskolinimas, didžiavimasis, kerštavimas, vogimas, tyčiojimasis, prisitaikėliškumas.
Naujieji namai sutrukdo Anskiui sugrįžti. Šie namai senajai Karalienei jau nebe namai, nes ji neturi valdžios, nes tai - ne jos namai. Du laikai - biografinis ir istorinis. Dvasinis ryšys su daiktais. Naujuose namuose Grėtė norėjo išmesti laikrodį, bet senoji Karalienė jį pasikabina savo kambaryje. Martynas, grįžęs iš karo, nė karto nemiegojo naujuose namuose. Anskio buvusio kambario vietoje stovi siena. Grėtė bijo vandens, nori išeiti iš gimtų namų, su kuriais ją siejo tik brolis. Kai jis išėjo, niekas jau nebesiejo jos su namais. Tada ji tampa uždara, tvirta, kovoja už save. Šalteikiai vertino viską, kas sena, o Grėtė nori naujos tvarkos. Grėtės dėmesys sutelktas į smulkmenas. Grėtės pasąmonėje yra troškimas turėti namus, ir tas tvarkymas, naujų namų statymas yra tikslas pasistatyti sau namus. Ąžuolinis simbolizuoja puikybę, prašmatnumą, stiklas - nepatvarumą, papuošalai - tuštumą. Dideli langai, ąžuolinis rašomasis stalas, kėdė, pliušinė sofa, fotelis, sofos stalelis - svetimybės, įtaka svetimo žmogaus.
MIRTIS. Kartu su paskutiniu Šalteikiu miršta namų senovė, tradicijos. Į mirtį žiūrima realiai. Laiko tema susijusi su mirtimi. Šalteikis laidojamas lietuviškai, bet Tautrimai norėjo, kad laidotų vokiškai: vokiečiai į laidotuves žiūri kaip į renginį, nesupranta dvasinės prasmės. Laidotuvės - normalus nutikimas. Aukštesnė kultūra nustelbia žemesnę. Senosios lietuvių kultūros mirimas yra skaudus. Laikas viską numarina. Karas ir maras - katalizatoriai, jie padėjo blogom savybėms pasireikšti, pagreitino slaptų dalykų pasireiškimą. Karas - nenatūrali mirtis. Tautinė moralė miršta iš lėto. Karas pagreitina ir parodo esmę. Karas ir maras yra bausmė. Kare išlieka stipresnis, bet moraliniu požiūriu silpnesnis. Miršta tautos kultūra, žmonės, moralė, daiktai…
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 I. Simonaitytės "Vilius Karalius" santrauka | 6 Kb | 1 |
I. Simonaitytės "Vilius Karalius" santrauka