www.spargalkes.lt

Juozas Tumas - Vaižgantas savo apysaką pradeda įžanga, kurioje pristato keistą ir sunkiai šišų laikų žmogui suvokiamą socialinį tipą – “dėdes ir dėdienes”: “Man teks kalbėti apie tėvo brolį – nevedusį ir apie tėvo brolienę – naššlę.” Vaižgantas pasakoja ne apie tokius dėdes ir dėdienes pas kuriuos drąsiai “užvažiuosi, drąsiai kalbėsies, nakvynės ir vaiššių lauksi (…)”.  Jis pasakoja apie ššeimoje “atliekamus”, neapmokamus samdinius, niekuomet dėkingumo nesulaukiančius gimines. Giliai šširdyje vyksta aplinkiniams nematomos, bet skaudžiai ir giliai iššgyvenamos asmeninės dramos. ŠŠiam socialiniam tipui priklauso ir apysakos veikėjas Mykoliukas - Mykolas.

Mykoliuko personažas ypatingas tuo, kad jis ryšškiai kinta visos apysakos metu. Skaitytojas seka jo asmenybės pasikeitimus ir iššgyvenimus. Pirmą kartą Mykoliuką pamatome tokį: ”O “Mykoliukas” – jau visas Mykolas. Jam arti trijų deššimtų.” Keista, trisdeššimties metų vyrą vadinamą mažybiniu vardu, galima būtų įsivaizduoti paliegusį, silpną ir dėl to taip ššaukiamą, bet ne –“jis gražiai iššaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas, daugiau kaip vidutinio ūgio ir pagali.” Tai kodėl jis Mykoliukas? Tikrai ne išš meilumo jį taip ššaukia: “niekas jo nepamalonino nei ššiandien, nei bet kada per visą jo amžių; niekas jo darbšštumo ir spartumo nepamatė ar tyčia nepasirodė matą; juoba nieks nė gražiu žodžių neatlygino.”  Tokioje aplinkoje žmogus turėtų jaustis įskaudintas, nevertinamas ir nelaimingas.  Tačiau Mykoliukas ššypsosi, nors ir “visai ne ššiam pasauliui”.  Būtent ta ššypsena ir iššreiškia Mykoliuko susitaikymą su gyvenimo jam užversta našta, kurią jis nešša nesiskųsdamas. Tai pagrindinė Mykoliuko charakterio savybė, didele dalimi nulėmusi jo gyvenimą. Pabrėžiamas ypatingas veikėjo ryššys su gamta. Kitiems neregimą bendravimo su kitu pasauliu būdą ryšškiausiai atskleidžia paprastutė Mykoliuko smuiku čirpinama melodija: “ Lygiai taip pat (…) čiršškia jo gamtos brolis žiogas, čia pat žolyne drauge prisigaužęs.”  Vienintelį kartą savo gyvenime Mykoliukas pabunda išš to pragaišštingo sąstingio. Savo vertę suvokti jam padeda meilė. Mykoliukas, būdamas visai gražios iššvaizdos: “juodi juodi plaukeliai(…) , tamsus tamsus veidelis (…), graži graži lietuvišška noselė”, visai lengvai būtų galėjęs susitvarkyti savo gyvenimą, vesti mylinčią žmoną, susilaukti vaikų. Mykoliukas pasiaukoja dėl savo brolio ššeimos. Jis suvokia, kad be jo ūkis neiššsilaikys. Meilė jį paverčia išš Mykoliuko “dėde Mykolu”, subrandina ir užaugina. Vardo pasikeitimas dar kartą iššreišškia Mykoliuko charakterio dvilypumą, kurį paryšškina nelaimingos meilės jausmas. Jei jaunystėje jis buvo Mykoliukas, kitų nesuprastas, savo pasaulyje gyvenantis, visus darbus nudirbantis ir , regis, jokio vidinio orumo neturintis, tai po trisdeššimties metų, užsitraukus šširdies žaizdoms, matome jau nebe pastumdėlį Mykoliuką, o nepakeičiamą darbininką,  kiek išš aukšto į visus žiūrintį, kitų pagarbos užsitarnavusį, nors vis taip pat nesuprastą ir dėkingumo nesulaukiantį dėdę Mykolą, Dzidorių Artoją. Tai meilė pakeičia pakopą, ant kurios stovi Mykoliukas.

Failai:

Failas	Failo dydis	Parsisiųsta
Mykoliuko - Mykolo paveikslas J. Tumo - Vaižganto apysakoje "Dėdės ir dėdienės"	4 Kb	61