Mano mama nepaliauja kartojusi, kad didžiausias jos turtas – aš ir mano brolis. Ji sako, kad mudu esame tai, dėl ko jos gyvenimas turi prasmę. Mama gyvena dėl mūsų. Ir aš manau, kad mano mama nėra tokia vienintelė. Daug tėvų savo vaikams stengiasi duoti viską, kas geriausia. Tačiau ne visi. tai kodėl vaikai neretai būna nelaimingi, negali gyventi pilnaverčio vaikiko gyvenimėlio.
Labai subtiliai vaiko pasaulį kuria Šatrijos Ragana savo kūryboje. Ji piešia pasaulį tokį, koks jis atrodo žvelgiant mažo vaiko akimis. Perskaičiusi novelę “Irkos tragedija” ir apysaką “Sename dvare” pamačiau, kad gyvendami panaioje aplinkoje, vieni vaikai gali būti laimingesni už kitą. Novelėje “Irkos tragedija” Šatrijos Ragana rašo apie mažą septynerių metų mergaitę Irką, kuri, nors ir gyvena apsupta idealios buities, yra nelaiminga. Apysakoje “Sename dvare” rašytoja vaizduoja pasaulį kitos mažos mergaitės – Irusios – akimis. Šių dviejų vaikų pasaulis visiškai skiriasi. Irusia gyvena apsupta motiniškos meilės ir globos, ji turi du jaunesnius broliukus. Namuose jai miela, ramu:
“Už miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas. Ne aukštas, bet ilgas ir platus, su dideliu prieangiu, ant baltų stiebų rymančiu, pilnas meilių kampelių, jaukus ir šiltas, ištikimas visų mūsų džiaugsmų ir liūdesių savo prieglobstin ėmėjas. ”Irusia – laimingas vaikas. Ji gyvena vaikikomis svajonėmis ir mintimis, neretai iš tikrovės nuklysdama į fantazijų pasaulį. Ji turi savo darbelių, įsipareigojimų, tikslų (prižiūrėti savo rožes, pasiūti staltiesėlę mamytės vardi dienos proga), tačiau visa tai jai malonu. Irusia stengiasi elgtis taip, kad mamytė būtų laiminga. Mergaitė mamą myli tyra, vaikiška meile. Ji rūpinasi, kad mama visada būtų laiminga, jaudinasi, kad tik ji neliūdėtų: “Gal ji labai liūdna… O gal net ir ašarų karolėliai rieda per jos mylimus skruostelius, kaip sekmadienį bažnyčioje per suplikacijas… Taip man sopa mamatės ašaros…”

Vaiko pasaulis Šatrijos Raganos kūryboje