www.spargalkes.lt

Poetas prasideda anksti – vaiskiuose vaikystės toliuose, kai visada nežinoma ateitis ir būsimas pašaukimas. Jo pradžia slypi kažkur ten, už sąmonės ribos, kur panašus į neaprėpiamą okeaną tyvulioja dar nesuprastas pasaulis. Tik iš tolo pasiekia jo paslaptingas alsavimas. Retkarčiais išgirsti duslius bangų dūžius į krantą, bet pavojaus nesuvoki (juk nežinai nei gyvybės, nei mirties kainos). Visa tai tarsi neegzistuoja. Bet sąmonė netrukus pabus, apibrėš savo paskirtį ir tikslus. Žiūrėk – jaukioje vaikystės oazėje virš mažos vaiko galvos pasakų ir regėjimų sparnais jau sklando kūrybos dvasia.

Netinginiavo vaikai: vos paaugę, kiek išgali jau krutė padėdami tėvams. ,,Vasarojų nupjaudavo Mačiulytės: Pranciška, Kotryna ir Marcelė – dalgiukais, apsiuavusios vyžikėm”.(9, Nr. P 6510) Aleksandras Mačiulis savo vaikų nelepino ir neskyrė nuo kitų kaimo vaikų. Vyžomis, naginėmis apsiavę jie ėjo į Betygalos bažnyčia ( persiausdavo tik prie miestelio). Iš atsiminimų ir iš Maironio poezijos susidaro įspūdis, kad Mačiuliuose būta stiprių šeimyninių tradicijų, kažko šviesaus, senoviško. Visus Mačiulių vaikus siejo gerumo ir grožio jausmas.

Parvykęs į tėviškę, kurioje po tėvų mirties liko gyventi visos seserys, paskui tik Kotryna su šeima ir Pranciška, Maironis atveždavęs visiems dovanų: ,,nė vieno samdinio neaplenkdavo: vyrams rūkalų ar dar ką, mergaitėms palaidinę, skarelę, piemenukui – vėl pagal amžių. <...> Kai Kaune buvusi pirmoji lietuviška paroda, tai Maironis atvažiavo su lengva mašina – nusisamdęs – ir nuvažė namiškius į tą parodą. O kurie netilpo, ant rytojaus buvo nuvežyi”.

Nors tėvas Jonukui atrodė rūstokas, neskatinąs atvirumo, jo atminimas sūnui išliko šviesus. Tėvas buvo Bernotų širdis. Jo energija, išmanymas varinėjo šių namų karaują. Motina tik pritarė vyro veiksmams. Vaikas tai jautė. Jį patį gamta apdovanojo panašiais į tėvą būdo bruožais. Sūnus,kaip ir tėvas, bus veiklos žmogus: kartą sumanęs ką, tvirtai sieks tikslo. Mėgs konkrečią veiklą, plačius užmojus. Net aukštus mokslus išėjęs, net poetas būdamas, mėgs fizinį darbą, širdyje taip ir liks valstietis. Ir valandėlę laisvo laiko turėdamas, tuoj puls ką sodinti. Mėgs staliaus darbus, varstotą, drožlių kvapą. Parvažiavęs į tėviškę, nesigėdys eti ganyti, pakeis piemanį, duos šiam poilsio. Nuėjęs į laukus, pradalgę išvarys.

Failai:

Failas	Failo dydis	Parsisiųsta
Jonas Mačiulis - Maironis	16 Kb	3