PRADŽIOJE — akinamai ryškus blyksnis. Paskui — ilgas krytis. Dunkstelėjimas, atsitrenkus į kažką kieta. Į žemę? Tai iš kur krista? Iš dangaus? Kas atsitiko? Lėktuvo katastrofa? Jeigu taip, tai kur ir kodėl skrista? Neįstengė prisiminti. Mirtis? Bet jei mąsto, vadinasi — egzistuoja. Nors ko vertos tokios mintys? Iš visos buvusios patirties galvoje sukosi vienas vienintelis įspūdis. Istorija apie moterį, kuri išliko gyva laineriui nukritus Sibiro taigoje ir, kelias paras laukdama gelbėtojų, sėdėjo užsikirtusiu saugos diržu prirakinta keleivio krėsle tarp lėktuvo skeveldrų, suniokotų medžių ir pradedančių irti lavonų. Julija irgi sėdėjo krėsle. Kaulai atrodė tarsi sulaužyti, o kūnas kaip guminis. Atsimerkė. Buvo uždaroje erdvėje. Kur ji? Koks čia kambarys? Kokiame mieste? Jei gimtajame Vilniuje, tai iš kur tas svetimumo jausmas? Kelinta dabar valanda? Kuri paros dalis? Vakaras? Vidurnaktis? Paryčiai? Koks metų laikas? Pavasaris? Vasara? Ruduo? Žiema? Ar ji čia viena? Jei viena, tai kodėl? Gal nutiko kažkas baisaus? Kas?
Jau senokai teko busti šitaip ilgai ir sunkiai. Kažkodėl buvo užmigusi svetainėje, fotelyje. Stengėsi prisiminti, kas vyko vakar vakare. Gal išgėrė per daug vyno? Gal susirgo ir šitaip slopina vaistai? Tamsa buvo tarsi vanduo, kurio apsemti daiktai turėjo savo tikrąsias, dienos, spalvas. Jie atrodė sakytum nutapyti juodame fone, netgi itin ryškūs, lyg iš vidaus apšviesti. Julija neabejojo, kad vis dar naktis. Į jos apsunkusią sąmonę palengva grįžo tikrovės suvokimas. Pažvelgė į sieninį laikrodį. Buvo ketvirta valanda ryto. Keista, kad šalia nėra Bastetės, kad katė nepajuto pabudus šeimininkę, kad nesitrina apie kojas, nešoka ant kelių, nebaksnoja savo drėgna nosimi į jos nosį ir nereikalauja ėsti.
— Kac kac kac, — pašaukė, bet neišgirdo nei murkimo, nei miauktelėjimo, nei minkštų letenėlių tapenimo per parketą. Kas ir kodėl ją čia vakar šitaip paliko? Juk galėjo nunešti į lovą, net jeigu buvo visai smigusi. Atmintyje jautė didelę nejaukią spragą. Tačiau miglotai prisiminė, su kuo bendravo prieš užmigdama fotelyje. Jei tai tikrai buvo Angelas Sargas, kartu negalėjo kaip nors svaigintis. Jis negėrė nei vyno, nei kavos, nei arbatos, nerūkė, nevalgė mėsos, žuvies, kiaušinių, baidėsi česnako, svogūnų ir, kaip dera aukštesniųjų sferų būtybei arba vampyrui, turėjo dar daugiau įvairiausių keistenybių. Bet vis tiek Angelas Sargas vienintelis nusipelnė Julijos meilės — jausmo, kurį, bėgant metams, gali sau leisti tik kaip išskirtinę prabangą.
Ar vakar jie susipyko? Dėl kažko nesutarė? Susiginčijo? Julija staiga prisiminė: jie bučiavosi. O paskui sugulė. Nedora lytiškai santykiauti su Angelu Sargu! Jis turbūt užsirūstino. Ir Juliją paliko. Ji jau senokai nujautė, kad įvyks nelaimė. Toji nuojauta slapstėsi už rožinės gyvenimo regimybės lyg pikta katė už šilkinės užuolaidos. Naktį sapnavo tunelį, kurį, remiantis jų pačių liudijimais, regi mirštantieji, sugrąžinti atgal į gyvenimą. Sapnas buvo labai tikroviškas. Julija skriejo siauru tamsos pripildytu koridoriumi, kurio gale kaip taškas, kaip žvaigždė, kaip saulė, kaip amžiams sustabdytas atominis sprogimas tvieskė šviesa. Julija lėkė sukdamasi spiralinėmis įvijomis tarsi kulka šautuvo vamzdžiu, o prieš iššaudama į taikinį, į vaiskųjį švytėjimą akimirką sustingo. Tai buvo esminė riba. Akrobato lynas. Ašmenys. Jai už nugaros plytėjo aklina, spengianti tamsa, o priekyje plieskė nežemiškas švytėjimas. Svaigo galva. Stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą, ji kaip ekvilibristė ištiesė rankas į šalis. Nors kur dar būtų galėjusi iš čia nukristi?
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Jurga Ivanauskaitė "Placebas" | 2140 Kb | 1 |
Jurga Ivanauskaitė "Placebas"