www.spargalkes.lt

Mane visada traukia į tas vietas, kur kadaise gyvenau, į tuos namus ir apylinkes. Pavyzdžiui, vienoje iš septyniasdešimtųjų gatvių rytinėje miesto dalyje yra rudo smiltainio namas – jame aš gyvenau karo pradžioje, pirmąkart atvykęs į Niujorką. Turėjau vieną kambarį, pristatytą visokių griozdų; sofa ir pilvotos kėdės buvo apmuštos
raudonu šiurkščiu pliušu, kuris primena tvankias dienas traukinyje. Sienos tinkuotos, o jų spalva lyg tabako spjaudalai. Visur, net ir vonioje, kabojo Romos griuvėsių graviūros, dėmėtos nuo senumo. Vienintelis langas buvo į atsarginius laiptus. Bet vis vien aš iškart pažvalėdavau, vos tik užčiuopdavau kišenėje šio buto raktą. Nors ir niūrus, tai buvo mano butas, pirmasis; ten stovėjo ir mano knygos, ir vazelė pieštukų, kuriuos galėjau smailinti – viskas, ko, mano manymu, reikia rašytojui, o aš ir norėjau tapti rašytoju.

Tomis dienomis man niekad nebuvo atėję į galvą rašyti apie Holę Golaitli ir galbūt nebūtų atėję dabar, jeigu ne pašnekesys su Džonu Belu, iš naujo sužadinęs visus mano prisiminimus. Holė Golaitli gyveno tame pat rudo smiltainio name – jos butas buvo po manuoju. O Džou Belas turėjo barą už kampo Leksingtono prospekte. Jis ir dabar jį tebeturi. Mudu su Holė užbėgdavome ten šešis septynis kartus per dieną, ne visada tik atsigaivinti, o ir skambinti telefonu, nes karo metais telefonas buvo sunkiai prieinamas daiktas. Be to, Džou Belas mielai pranešdavo, kas skambino ir ką prašė pasakyti, o Holėi tai buvo nemaža paslauga, nes jai baisiai daug kas skambindavo. Žinoma, visa tai buvo labai seniai, ir iki šios savaitės aš nebuvau matęs Džou Belojau keletą metų. Kartkartėmis mes susitikdavome – užsukdavau į jo barą, kai pasitaikydavo būti tame rajone, bet iš tikrųjų mudu nebuvome dideli draugai – nebent tik tiek, kiek abu draugavome su Holė Golaitli. Džou Belo būdas sunkus, jis pats tai pripažįsta. Taip esą todėl, kad jis viengungis ir kad jo blogas skrandis. Visi, kas jį pažįsta, pasakys, kad su juo sunku susišnekėti. Tiesiog neįmanoma, jei nekalbi apie tai, kuo jam galva pramušta. Vienas toks dalykas ir yra Holė. O kiti – ledo ritulys, veimaranerių veislės šunys, „Šventinė mūsų mergužėlė“ (sentimentali serijinė operetė, kurios jis klausosi jau penkiolika metų) ir kompozitoriai Gilbertas bei Salivenas – jis sakosi esąs giminė vienam iš jų, bet aš neprisimenu kuriam.

Failai:

Failas	Failo dydis	Parsisiųsta
Trumenas Kapotė "Pusryčiai pas Tifanę"	414 Kb	0