[EGZISTENCIALIZMAS]: po antro pasaulinio karo vakarų literatūroje reiškiasi dvi tendencijos literatūroje. Susijusi su rašytojų siekimu įprasminti karo patirtį, bei žmogaus būtį tik ką praėjusių ir ateityje galimų sukrėtimų akivaizdoje. Šis įprasminimas rėmėsi egzistencializmo filosofiniais principais. Absurdo, žmogaus vienatvės ir beprasmybės idėjose daugelis rašytojų atrado fašizmo ir bolševizmo, žvėriškų nusikaltimų paaiškinimą. Ši filosofija buvo plačiai propaguojama grožinėje literatūroje. Tai lėmė jos populiarumą literatūroje. Susilaukė daug šalininkų pavertusių egzistencializmą mada.
Egzistencializmas kelia būties ir žmogaus egzistavimo problemas - gyvenimo prasmės, mirties, kančios. Žmogaus egzistencijos problema yra pagrindinis egzisencialistų tyrinėjimo objektas. Egzistencijai jie teikia reikšmę prieš esmę. Egzistencija kuriama kiekvienu momentu konkrečioje situacijoje. Žmogus egzistencialistų suprantamas kaip subjektyvi esybė, laisvai pati save kurianti. Klaidinga būtų manyti, kad egzistencialistai žmogų nagrinėja izoliuotai nuo pasaulio ir visuomenės. Jie pripažįsta žmogaus ryšį su kitais ir jį supančiu pasauliu.
Žmonių egzistavimo tarpusavio problema yra labai svarbi egzistencializmo filosofijoje. Neteisinga būtų tapatinti egzistencializmą su kokio vieno filosofo sukurta sistema todėl, kad ši filosofinė kryptis atstovaujama daugelio filosofų ir kiekvienas jų savitai sprendžia egzistencijos klausimus. Egzistencializmo pagrindėjais laikomi vokiečių filosofai Martynas Haidegeris ir Karlas Jaspersas (3-4 dešimtmetis). Prancūzijoje ir Italijoje įsigalėjo II pasaulinio karo ir ypač pokario metais. Prancūzijoje vyravo dvi kryptys: Žano Polio Sarto ateistinė ir Gabrielio Marselio katalikiškoji. Egzistencializmui būdingi bruožai matomi ir lietuvių filosofų Antano Maceinos ir Juozo Griniaus pasaulėžiūroje.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Egzistencializmas santrauka | 6 Kb | 7 |
Egzistencializmas santrauka