Paskutinę savo gyvenimo vasarą dailininkas Klingzoras, sulaukęs keturiasdešimt dvejų metų, praleido netoli Pampambijo, Kareno ir Laguno, tose pietinėse vietovėse, kurias nuo seno mėgo ir kuriose dažnai lankydavosi. Ten gimė paskutiniai jo paveikslai, laisvos išorinio pasaulio formų parafrazės, tie keisti, žėrintys, tačiau tykūs, svajingai ramūs paveikslai su palinkusiais medžiais ir krūmus primenančiais namais; žinovai šiuos kūrinius labiau vertino, negu jo „klasikinius" darbus. Jo paletėje tuomet vyravo kelios itin ryškios spalvos: geltonas ir raudonas kadmis, Veronezės žalis, emeraldas, kobaltas, kobaltas violetinis, prancūzų cinoberis ir geranijų lakas.
Žinia apie Klingzoro mirtį išgąsdino jo draugus vėlų rudenį. Kai kuriuose jo laiškuose buvo nuojautų arba mirties lūkesčio. Dėl to greičiausiai ir pasklido gandas, kad jis nusižudė. Kiti gandai, paprastai apraizgantys paslaptingą asmenybę, buvo taip pat nepagrįsti. Daugelis tvirtino, jog Klingzoras jau keli mėnesiai buvo psichiškai nesveikas, vienas neva įžvalgus menotyrininkas čia tariama beprotybe mėgino paaiškinti stulbinančius ir ekstaziškus elementus paskutiniuose jo paveiksluose! Tvirtesnį pamatą už visus tuos pliauškalus turi anekdotinė legenda apie Klingzoro potraukį išgerti. Šį pomėgį jis iš tiesų turėjo ir kuo atviriausiai vadino jį tikruoju vardu. Tam tikrais laikotarpiais, ypač paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais, dažnokai išlenkdavo taurę ne vien malonumo dėlei, bet ir sąmoningai mėgindamas malšinti vynu savo skausmus ir sunkiai pakenčiamą melancholiją. Jo numylėtinis buvo Li Tai Po, prasmingų puotos dainų kūrėjas, įgėręs jis dažnai save vadindavo Li Tai Po, o vieną savo draugą — Thu Fu.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 H. Hesė "Paskutinė Klingzoro vasara" | 323 Kb | 1 |
H. Hesė "Paskutinė Klingzoro vasara"