„Valentina”, – mano nuomone, pats graudžiausias lietuvių literatūros kūrinys. Galbūt pelnytai jis gali būti vadinamas gražiausia meilės saga ar jausmingiausiu lietuvio autoriaus romanu. Jis kupina svajonių, o būtent svajonės, kurios, žinome, neišsipildys, ir yra pats graudžiausias dalykas šiame romane (o gal ir apskritai visame plačiame pasaulyje).
Mano pasirinkta ištrauka ir žavi Antano svajonių nuoširdumu bei graudumu. Skambant „giedrai” muzikai ir švelniam Valentinos balsui, jis nugrimzta į peizažą, nugrimzta į ramų bei lengvą Čiurlionio paveikslą, nugrimzta į vestuviniu maršu aidintį bažnyčios altorių. Tai, kaip A.Vaičiulaitis vaizduoja muzikos paveiktą Antaną, jo jausmų pasaulį ir patį požiūrį į ilgesingą muziką, rodo, kad jo kūrybą stipriai veikė impresionistinės srovės. Įspūdis, kurį jis sukuria palyginimais, gamtos vaizdais, epitetais ir pačiu svajonės turiniu, yra toks įtikinamas, kad nejučiomis išgyveni tą patį audringą jausmą, kurį patiria Antanas. Vieną akimirką Antano svajonės visiškai susilieja su muzika („Ilgas pabaigos gaudimas nusitęsė kaip baltas nuotakos šydas”), su muzika, kuri tarsi „bijo prabilti ir skambėti tam svetimam pasauly”, kuri sukuria gražiausias svajones ir įkvepia tauriausius jausmus.
Jausmingoji „Valentina” beveik nepažįsta šiuolaikinių technikos laimėjimų, kūrinio veiksmas galėjo vykti tiek prieš pusšimtį, tiek prieš trejetą šimtų metų, romane vaizduojama ir jo veiksmui nemažai reiškia gamta. V skyriaus pabaigoje, Valentinai giedant „Pastoralę”, pirmas dalykas, kurį prisimena Antanas, yra būtent gamtos vaizdas – jis „prisiminė piemenėlį, sėdintį su švilpyne tarp pirštų ir grojantį, klausant šitiems žaliems medžiams ir pilkiesiems ereliams”. Antanas, mano nuomone, yra žmogus, kuriam gamta reiškia labai daug, nes vos tik pabudus jausmams, jo svajonės susitapatina būtent su gamta. Jam gamta tai harmonijų harmonija, susitaikymas ir ramybė.
Mano pasirinkta ištrauka ir žavi Antano svajonių nuoširdumu bei graudumu. Skambant „giedrai” muzikai ir švelniam Valentinos balsui, jis nugrimzta į peizažą, nugrimzta į ramų bei lengvą Čiurlionio paveikslą, nugrimzta į vestuviniu maršu aidintį bažnyčios altorių. Tai, kaip A.Vaičiulaitis vaizduoja muzikos paveiktą Antaną, jo jausmų pasaulį ir patį požiūrį į ilgesingą muziką, rodo, kad jo kūrybą stipriai veikė impresionistinės srovės. Įspūdis, kurį jis sukuria palyginimais, gamtos vaizdais, epitetais ir pačiu svajonės turiniu, yra toks įtikinamas, kad nejučiomis išgyveni tą patį audringą jausmą, kurį patiria Antanas. Vieną akimirką Antano svajonės visiškai susilieja su muzika („Ilgas pabaigos gaudimas nusitęsė kaip baltas nuotakos šydas”), su muzika, kuri tarsi „bijo prabilti ir skambėti tam svetimam pasauly”, kuri sukuria gražiausias svajones ir įkvepia tauriausius jausmus.
Jausmingoji „Valentina” beveik nepažįsta šiuolaikinių technikos laimėjimų, kūrinio veiksmas galėjo vykti tiek prieš pusšimtį, tiek prieš trejetą šimtų metų, romane vaizduojama ir jo veiksmui nemažai reiškia gamta. V skyriaus pabaigoje, Valentinai giedant „Pastoralę”, pirmas dalykas, kurį prisimena Antanas, yra būtent gamtos vaizdas – jis „prisiminė piemenėlį, sėdintį su švilpyne tarp pirštų ir grojantį, klausant šitiems žaliems medžiams ir pilkiesiems ereliams”. Antanas, mano nuomone, yra žmogus, kuriam gamta reiškia labai daug, nes vos tik pabudus jausmams, jo svajonės susitapatina būtent su gamta. Jam gamta tai harmonijų harmonija, susitaikymas ir ramybė.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 A. Vaičiulaitis "Valentina" | 4 Kb | 1 |
A. Vaičiulaitis "Valentina"